Tuo metu įmonės „Gedulo namai“ direktorius Andrius Bernotas sakė padaręs viską, kas buvo įmanoma, o puolimą be priežasties jis įvardija kaip galimą nesąžiningą konkurentų ataką.
Nesutiko primokėti
Vytautas teigia, nesantis nei giminaitis, nei artimasis mirusiajai. Tiesiog norėjęs padėti skurdžiai gyvenančiai mirusiosios dukrai deramai palaidoti motiną. Situacija įvyko Jakšių kaime, Pernaravos seniūnijoje.
„Ta moteris buvo mirusi prieš dvi ar tris savaites. Sugyventinis apie mirusią moterį nepranešė. Ją rado žmonės, – kad būtų aiškiau, įvykio priešistorę pasakojo Vytautas. – Paaiškėjus situacijai, atvyko policija, greitoji, laidojimo biuras, kuris mirusiosios dukrai pažadėjo sutvarkyti visus reikiamus dokumentus ir ją palaidoti.“
Anot vyro, laidojimo biuras už paslaugas paprašė dar šiek tiek primokėti.
„Tačiau aš pasakiau, kad jokių primokėjimų nebus ir tegul laidoja už tiek, kiek yra gauta. Jie sakė, kad gauna 312 eurų iš savivaldybės ir vieną pensiją, – aiškino pašnekovas. – Sakau, ką gaunate, iš to reikia ir daryti. Dar paklausiau, ar kryžius bus. Pažadėjo, kad bus.“
Vytautas dar kartą pabrėžė, kad iš savivaldybės įmonė gavo 312 eurų ir dar dvi velionės pensijas.
„Iš pradžių jie sakė, kad iš „Sodros“ turi gauti vieną pensiją, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, jie gavo dvi – 280 eurų! Iš viso – 592 eurus, kurie ir buvo sumokėti už laidotuves“, – piktinosi vyras.
Pasipiktino dėl kryžiaus
Vytautas toliau tęsė, jog sutvarkius visus dokumentus, atlikus skrodimą, velionė buvo atvežta į kapines palaidoti.
„Įleido karstą, užkasė. Nėra kryžiaus! O kur kryžius? Įmonės atstovai susižvalgė ir sako: „Mes atvešime iš Kauno“. Atvešit, tai atvešit. Tai tuo viskas ir baigėsi“, – kalbėjo geradaris.
Jo teigimu, praėjus kiek laiko, jis nusprendė pažiūrėti, ar, kaip buvo žadėta, ant kapo atsirado kryžius. Tačiau išvydęs vaizdą, jis nustebo.
„Po kurio laiko nuvažiavau į kapines pažiūrėti, ar pastatė kryžių. Jo nebuvo.
Tada užvažiavau į laidojimo biurą paklausti, kur kryžius. Jie man atsakė, kad nepriklauso. Paprašiau, kad išrašytų sąskaitą. Kad pasiuto! Tačiau išrašė.
Joje nurodyta, kad karstas kainavo 150 eurų, maišas mirusiojo transportavimui – 6 eurai, transportavimas – 150 eurų ir 290 eurų – laidojimo paslaugos. Iš viso – 596 eurai, – detalizavo pašnekovas. – O kas sudaro tą laidojimo paslaugą? Jeigu būtų buvęs kryžius, niekas čia nebūtų kėlęs to kipišo. Bet kai jau kryžiaus nėra..., tada jau trūko kantrybė.“
Išvydo kraupų vaizdą
Laidojimo paslaugas teikiančios įmonės „Gedulo namai“ direktorius Andrius Bernotas pradėjo nuo to, kad policija jį patį kvietė pasiimti mirusiąją. Atvykęs ten, jis pamatė kraupų vaizdą.
„Moteris mirė namuose, lovoje. Su ja kartu gyveno ir sugyventinis. Ji numirusi tiek laiko ten gulėjo, kad net supuvo. Ir niekas nematė, kad ji mirusi.
Tai jau daug ką pasako, kokios gyvenimo sąlygos, kaip žmonės gyvena, – prisiminė A. Bernotas. – Sugyventinis vaikščiojo girtas, policija negalėjo su juo susišnekėti.
Smarvė baisiausia. Mirusioji jau su kirmėlėmis. Ir tai buvo namuose, ne kažkur miške! Ten, kur gyveno tas vyras. Kaip iki tokio lygio reikia nusigyventi?“
Paslaugas teikusios įmonės vadovas stebėjosi, kaip po tokio vaizdo žmonės turi dar sąžinės ir gėdos reikšti kažkokias pretenzijas.
„Ten reikėtų atitinkamoms institucijoms pasidomėti, kaip tie žmonės gyvena. Mes ten dirbantiems savo darbuotojams vežėm net specialius rūbus, kuriuos paskui išmetėm.
Ten labai greitai gali apsikrėsti kokiomis nors ligomis, utelėmis, – vis dar negalėdamas atsistebėti pasakojo vyras. – Aš net nežinau, iš kur dar gali būti kažkokie norai.
Man telefonu pasakė, kad aš nieko nežinau, jūs privalote palaidoti. Sakau, gerai, palaidosime už tas pašalpas.“
Dar labiau A. Bernotą nustebino tai, kad buvo reikalaujama ir kitų papildomų dalykų, už kuriuos būtų reikėję dar susimokėti.
„Pasirodo, po to dar prisidėjo reikalavimai, kodėl gėlių neatnešėte, kodėl neaprengėte, nors lavonas jau buvo nerengiamas. Kitas dalykas, rengiame ne mes, o teismo ekspertizė, tačiau tokių lavonų niekas jau nerengia, nes jie suirę.
Paprastai jie yra kremuojami, bet šitas atvejis kitoks – nei pinigų kas turėjo kremavimui, nei kam rūpėjo, – atvirai kalbėjo pašnekovas. – Viskas, kas minimaliai priklauso, mes padarėme.
Jie man už tai turėtų pasakyti „ačiū“, o ne pretenzijas reikšti.“
Nesąžininga konkurencija?
Tokią pasipiktinimų bangą ir reikalavimų gausą A. Bernotas yra linkęs sieti ir su nesąžininga konkurencija.
„Galimas ir toks variantas (paskutiniu metu tokių atvejų pasitaiko), kad taip elgiasi konkurentai, skatina žmones reikšti nepasitenkinimą, galbūt, radę panašius atvejus, dar ir pamoko asocialius asmenis, kaip elgtis, kad pagadintų mums nervus, – svarstė įmonės vadovas. – Žinot, man skaudžiausia yra, kad žmonės ne „ačiū“ pasako, bet skundžiasi žiniasklaidai, bando apjuodinti. Tačiau šiuo atveju labiausiai tikėtina, kad viskas yra daroma konkurentų rankomis, jie naudojasi proga. Tai – jau ne pirmas kartas.“
Vis tik, anot A. Bernoto, kryžių, dėl kurio ir kilo neva didžiausias triukšmas, darbininkai pastatė. O kaip įrodymą, pateikė ir nuotrauką.
„Kryžių vyrukai, kiek aš žinau, pastatė. Gal ne iš karto, bet pastatė. Jis tikrai ten yra. Aišku, mes neprivalome to daryti, bet padarėme, kad bent jau žmoniškai viskas būtų.
Aš jiems netgi sakiau viską nufotografuoti, kad paskui vėl nebūtų kažkokių nesusipratimų“, – apmaudo neslėpė įmonės vadovas.
Šaltinis: „Rinkos aikštė“/Rasa Jakubauskienė
