Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.
Korupcija tarpukariu: litus iškeisdavo į prabangias vakarienes Kauno restoranuose
Kaip naujienų portalui tv3.lt pasakojo istorijos daktaras, Kauno tvirtovės IX forto muziejininkas Modestas Kuodys, tarpukariu dažniau fiksuoti valstybės tarnybos nusikaltimai – valdiškų lėšų išeikvojimas, kasos pasisavinimas – nei kyšininkavimas. Apyvartinėmis lėšomis buvo mokama už vakarus restoranuose ar kortų klubuose.
Istoriko pasakojimu, tarpukario meto spaudoje, daugiausiai savaitraščiuose ar bulvarinio atspalvio žiniasklaidoje, valstybės tarnautojams klijuotos ne visai sąžiningų žmonių etiketės. Korupcijos dvelksmas ir prieskonis čia taip pat minėtas. Kyšių ir korupcijos fone žiniasklaidoje taip pat pasirodydavo naujienų, susijusių su valstybės užsakymais, politikų kontaktų su verslo atstovais, dažniausiai statybinių projektų rangovais ar pirkimais.
„Atsiminimuose užfiksuota, kai, statydami namus, rangovai neretai užsakovams inicijuodavo prabangius pietus geruose Kauno restoranuose, bet atvejų, kuomet perduodami vokeliai, nėra daug, aptinkami tik pavieniai“, – pasakoja M. Kuodys.
Kyšiai tarpukariu pasireikšdavo ne pinigine išraiška, o daugiau paslaugų, pamaloninimų forma. Pasak M. Kuodžio, kyšininkai „padėkas“ priimdavo prabangiais pietumis, užsienietiškais gėrimais, pakvietimais į pobūvius, renginius, brangiomis dovanomis ir kanceliarinėmis priemonėmis, laikrodžiais.
Žinoma, grynais pinigais taip pat atsiskaityta, bet apie tai šaltiniuose labai mažai informacijos. Stambaus masto valstybės lygiu korupciniai sandoriai ar veiksmai iš tikrųjų buvo daug didesnė retenybė.
„Atrodytų, iš Rusijos imperijos buvo galima paveldėti tokią kultūrą, kadangi ten kyšių tradicijos buvo gilios, korupcija laikyta norma, valstybiniai užsakymai niekaip be to neapsiėjo.
Tuometinėje tarpukario Lietuvoje, rusiškos imperijos laikų korupcinė tradicija buvo pakankamai ryški ir gaji žemesniame, pavyzdžiui, valsčių viršaičių lygmenyje. Ne savivaldos, bet siauresniuose segmentuose nuo caro laikų būta normalu pas kokį uredniką einant, ypač tarp valstiečių, kurie nei nebuvo prisitaikę prie naujų normų, nei suvokė, kad gali egzistuoti demokratinės visuomenės principai, pasiimti lašinių pantį, kiaušinių ar kitų dovanų – brukdavo šias norom nenorom.
Nesvarbu, ar tai būtų valsčiaus raštininkas, galintis išrašyti pažymą, ar bekono supirkimo punkto, pieninės atstovai, galintys geresnius pieno riebumo, jo kokybės rodmenis įrašyti. Spaudoje netgi būta skundų, kad viename ar kitame valsčiuje yra susidariusios valdininkėlių grupelės, susijusios su valsčiaus administracija, šeimininkauja pieno ar kituose supirkimo punktuose, giminaičius proteguoja“, – pasakoja muziejininkas.
Medicina – mokama, o už paprastą vizitą teko pakloto nuo 5 litų
Vytauto Didžiojo universiteto istorikas doc. dr. Kastytis Antanaitis paantrina M. Kuodžiui, patikindamas, kad tarpukariu tokios kyšių sistemos kaip vėliau sovietmečiu iš dalies nebuvo. Nepriklausomybės metu absoliuti dauguma gydytojų buvo privatūs arba apmokami Ligonių kasų sistemos.
Tačiau būta kitokios korupcijos – fiktyvių pažymų apie blogą sveikatą šauktiniams ir Ligonių kasų lėšų grobstymo už nesuteiktas paslaugas. Viena žymiausių to meto korupcijos bylų, garsi šešių šimtų liudininkų skaičiumi – Vilkaviškio byla. Dar pasitaikydavo venerinių ligų ir nėštumo nutraukimo „pogrindis“, kurio apmokėjimą galima laikyti kyšiu, bet daugiausiai dėl tylėjimo, o ne už paslaugų teikimą.
Kalbėdamas apie mediciną tarpukariu, pašnekovas akcentuoja, kad tuo metu ši buvo mokama, o įkainiai – aiškiai nustatyti.
„Kartais tekdavo mokėti ir daugiau, nei nurodyta, nes viskas priklausė nuo gydytojo reputacijos. Kadangi šioje sferoje vyravo privatūs finansiniai santykiai, vietos kyšiams nebuvo. Todėl gydytojai, policijos pareigūnai, nuovadų atstovai reputacijos nesusitepdavo. Tarpukariu medicinos sistema metų sandūroje kito: pačioje nepriklausomybės pradžioje valstybė negalėjo kištis į šią sritį, kadangi reikėjo spręsti gynybos, ūkio atstatymo problemas.
Taip pat gydytojų gausu nebuvo, jų veikla neregistruota, pagal reglamentuos nenorminta, kadangi tiesiog trūko pajėgumų. Įprastai tie, kurie turėdavo pinigų, sutrikus sveikatai išsikviesdavo gydytoją, apsimokėdavo lovadienius ligoninėse“, – išskiria M. Kuodys.
Istorikas M. Kuodys patikina, kad 4 dešimtmetyje savivaldybių, apskričių lygmenyje sveikatos apsaugą bandyta paversti socialiai jautresne, humanizuoti, bet visgi už paprastą vizitą pas gydytoją dienos metu tekdavo mokėti apie 5 litus, jei pagalbos prireikdavo naktį ir pacientai patys negalėdavo atvykti į ligoninę, tuomet įkainiai šokteldavo dvigubai.
Greitosios medicinos pagalba pasiekiama buvo tik didžiuosiuose miestuose, o štai į vietoves netoli nuo jų gydytojai vykdavo arklio traukiamu vežimu. Tik 4 dešimtmečio pabaigoje pradėta plėsti greitosios medicinos pagalbos tinklą, tačiau tai vis dar liko reta praktika.
„Dažniau stengtasi, jei nelaimė ištikdavo laukuose (kuliamoji sukėlė traumą), vežti savom jėgom, arkliais į ligonines, o prisišaukti pagalbą buvo labai sudėtinga, todėl tragiškų baigčių buvo daug. Gimdymus priimdavo pribuvėjos be jokios kvalifikacijos, nors 4 dešimtmetyje ragino ir plėtė akušerių, felčerių tinklą. Visgi, daugybė vaikų gimdavo tik bobulės dėka. Todėl su kokia čia korupcija tokioj situacijoj“, – priduria M. Kuodys.
Jei asmuo patekdavo į ligoninę, dalį jam atliktos operacijos išlaidų apmokėdavo Ligonių kasos iš socialinio fondo, todėl tam tikras kompensavimo mechanizmas 4 dešimtmetyje jau buvo. Siekta, kad medicinos paslaugos nebūtų finansiškai žlugdantis dalykas. Medicinos pagalba valstybės lėšomis buvo suteikiama pareigūnams, valstybės išlaikomiems asmenims, kaliniams, kareiviams.
„Gydytojų atlyginimai tarpukariu neretai buvo kompleksiški. Viena vertus, privati praktika ir įkainiai už suteiktas paslaugas, dažnas gydytojas turėjo ir etato dalį kaip savivaldybės gydytojas, atlikdavo teismo medicinos eksperto paslaugas, talkindavo policijai, lankė prieglaudas. Pajamos plaukė iš kelių šaltinių ir taip pat priklausė nuo reputacijos, kvalifikacijos.
Pavyzdžiui, Kauno gydytojai, kurie turėjo privačias klinikas, ilgametę praktiką, atlikdavo operacijas bei garsėjo kaip pirmaujantys savo srities specialistai, daug ką galėjo, nemažai dirbo visuomeniniais pagrindais, stengėsi prižiūrėti bei suteikti pagalbą neturtingiems, socialiai globotiniems asmenims. Hipokrato priesaika, krikščioniškos, bendražmogiškos vertybės irgi tuo metu vaidino žymų vaidmenį, nebuvo vien tik į pelną, gerbūvį susitelkę“, – akcentuoja M. Kuodys.
Sovietinis medicinos perversmas: duoti kyšį tapo visiškai normalu
M. Kuodys atkreipia dėmesį, kad sovietmečiu medicinos paslaugų prieinamumas išaugo, oficialiai už paslaugas mokėti nereikėjo, bet atsirado privačių honorarų praktika.
K. Antanaičio nuomone, sovietmečiu kyšiai išsivystė į „dovanų“ sistemą, atsiradusią dėl mažų visų inteligentiškų profesijų algų, atsiradusių dėl kortelių sistemos ir maisto bei alkoholio trūkumo. Kitaip tariant, ji į Lietuvą buvo įvežta kaip susiformavusi ir visuotinai priimta.
Pašnekovo teigimu, kyšiai medikams buvo įteikiami beveik už visas pacientams suteikiamas paslaugas, išskyrus rutinines pažymas apie sveikatą darbovietei, užkrečiamas ligas ar įprastą profilaktinę konsultaciją.
„Stambiausi kyšiai buvo duodami už operacijas ir, žinoma, grynais pinigais. Egzistavo toks anekdotas, jog gydytojai ant durų buvo užsirašę – „gėlių ir saldainių negeriu“. Pinigai pinigais, o alkoholis ir geros kokybės, kad iš šokoladiniai saldainiai, nekalbant apie šakočius ar kokią banalią šalto rūkymo dešrą, buvo ne kiekvienoje parduotuvėje ir toli gražu ne kasdien“, – paaiškina K. Antanaitis.
K. Antanaitis, pasakodamas apie sovietinę kyšių sistemą, išskiria ir blato ryšių svarbą medicinos kontekste. Istoriko teigimu, sovietinėje sistemoje vystėsi ir klestėjo blato ryšių sistema, kurioje gydytojai visą laiką buvo reikalingais žmonėmis.
„Apsilankymo per blatą metu pacientas gydytojams gal ir nieko neduodavo, bet vėliau atsilygindavo paslaugomis savo darbovietėje – paliks deficitinę prekę, aptarnaus be eilės, padės ką nors įsigyti ar bent jau atlikti remontą“, – tuometines realijas įvardija istorikas.
Žinoma, sovietmečiu būta ir principingų pacientų, kurie kyšio medikams nesiūlydavo. Pasak K. Antanaičio, užuominų apie tai ligoninėje taip pat nebūta, kadangi ir taip visiems buvo aišku, kad reikia.
„Kyšius duodavo tiesiog už kokį nors papildomą dėmesį, o ne biurokratinį atsainų darbą. Gydymas veltui yra gydymasis veltui. Gulėsi ligoninėje koridoriuje, negausi užsienietiškų vaistų, būdamas dainininku, negausi biuletenio užkimus (temperatūros nėra ir dirbk), laikys ligoninėje metų metus, pažymos, kad nesergi, į polikliniką vaikščiosi mėnesį kaip į tikrą darbą ir t.t.
Visa tai bus 100 procentu teisėta ir nebus net dėl ko pasiskųsti. Jei sąžinės neturi, gali ir neduoti, kaip autobuse senelei vietos neužleisti, kas privers? Tokia buvo keista vadinamoji dviguba moralė sovietinėje visuomenėje.
Ištikus, pavyzdžiui, insultui, be kyšio galėjo pradėti gydyti kokioje nors įstaigoje, kur nei vaistų, nei specialisto nėra. O kitas dalykas, kad kaip dabar šlykščiai bando dergtis su generiniais vaistais, taip pat buvo ir sovietmečiu – geri vaistai gaminami užsienyje, o receptą gali išrašyti, gali ir neišrašyti.
Gydytojų – sąmoningų žudikų, tikriausiai niekur nebuvo, bet SSSR užteko laikytis įstatymų, valdžios nurodymų ir visas miestas išmirti galėjo. Paprasčiau tariant, kaip viešajame administravime ne kartą pastebėta, korupcija (ypač kyšiai) todėl ir egzistuoja, kad ji dažniausiai naudinga abiems pusėms“, – žiniomis ir nuomone pasidalija K. Antanaitis.
Kyšių įkainiai: nuo sumų seselėms iki kainų už invalidumo pažymą
Pašnekovas įvardija, kad medikų algos sovietmečiu priklausė nuo daugybės dalykų, bet žemutinis aptarnaujantis personalas (seselės) gaudavo 70–90 rublių, pradedantis gydytojas poliklinikoje – 120–150 rb. Pašnekovo žiniomis, skyrių vedėjai, retų specializacijų Klinikų specialistai, nomenklatūrinių Santariškių ligoninės vadovai gaudavo gerokai daugiau, bet su jais dauguma niekada ir nesusidurdavo.
Kaip naujienų portalui tv3.lt pasakojo Vilniaus universiteto istorikas, doc. dr. Algirdas Jakubčionis, sovietmečiu ligoninėse egzistavo taisyklė, jei eilinei slaugei, seselei, į chalato kišenę neįdėsi kyšio vienokiu ir kitokiu pavidalu, tai per dieną nė vieno karto tavęs ir neateis patikrinti.
Taip pat ir pateikti į visas ligonines nebuvo galima. Pavyzdžiui, gydytis Antakalnio ligoninėje šio mikrorajono gale (ji anksčiau vadinta specialia), galėjo tik nomenklatūra, čia vyravo geresnė priežiūra, todėl norint patekti, teko ieškoti blato kelių.
Kyšių įkainiams, anot K. Antanaičio, griežtų taisyklių nebuvo, tačiau vyravo nerašytos. Pavyzdžiui, seselėms ir 10 rb. užtekdavo, gydytojui poliklinikoje nuo 25 rb., ligoninėje nuo 100 rb.
„Norint gauti biuletenį nesergant, kas reiškia faktiškai apmokamas atostogas, tekdavo atiduoti nuo 30 iki 50 rb., ilgalaikė pažyma apie rimtą sveikatos sutrikimą arba sutrikimo nebuvimą – nuo 300 rb. Fiktyvus invalidumas ar dar kokios machinacijos su darbingumo praradimu – nuo 500 rb. Brangiausios buvo mirtiną pavojų keliančios operacijos (smegenų, širdies ar onkologinės) bei specialus gydymas užsienio specialistų pagalba, tai galėjo kainuoti tūkstančius ir dešimtis tūkstančių“, – tuometines kyšių rinkos kainas išskiria istorikas.
