Pasak dvasininko, tokių žmonių dažnai nematome ir juos pamirštame, o Vėlinės puiki proga įprasminti jų gyvenimą, kuris yra pamoka ir mums visiems. Vienišus ir apleistus žmones valstybės lėšomis laidojančios įmonės atstovai tikina – tokių asmenų mažėja, žmonės tampa jautresni ir savo artimuosius nori palaidoti patys.
Mažasis Kasparas neša žvakelę ant vienišų žmonių, neturinčių giminių ar artimųjų, kapo. Karveliškių kapinėse Vilniaus rajone Mirusiųjų atminimo dienos išvakarėse geros valios žmonės kartu su kunigu Ričardu Doveika ne tik uždegė žvakę ant kapų mirusiųjų, kuriuos artimieji, jeigu jie yra, atsisakė laidoti, bet ir sukalba už juos maldą: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas.“
O ten palaidoti žmonės, pasak dvasininko, tie, kurie yra tarp mūsų, tačiau mes jų dažnai nenorime pamatyti.
„Tai ne tik tai vienokio ar kitokio gyvenimo aplinkybių atsidūrę čia žmonės. Jų kūnai, esantys pelenuose, bet taip, galim perskaityti naujagimių vardų, pavardes, vaikai, kurių galbūt tėveliai neišdrįso pasiimti iš gimdymo namų ir palaidoti ir jie buvo palaidoti valstybės lėšomis“, – kalba R. Doveika.
Tad iniciatyva pasimelsti ir uždegti žvakę ant apleisto žmogaus kapo, pasak Doveikos, yra labai svarbi, prasminga, pamokanti – ji apie mus pačius.
„Tu tampi arba dovana, arba pamoka. Jie yra mūsų vaikščiojančios pamokos. Kas atsitinka žmogaus gyvenime, kad jis palinksta ties konteineriu, kas atsitinka žmogaus gyvenime, kad jis tiesiog atsisėda prie parduotuvės ar bažnyčios durų, kas atsitinka žmogaus gyvenime, kuris tampa tarsi vienišu, nors galbūt turėjo savo draugų, bendradarbių, gal net tų pačių gatvėje dienas praleidžiančių žmonių, kad jis iškeliauja vienišas ir tampa kitų žmonių rankomis palydėtas į kapines“, – sako R. Doveika.
O prieš dešimtmetį idėja deramai, su visomis krikščioniškomis apeigomis laidoti apleistus, vienišus žmones gimė joanitų bendruomenės nariui Vygandui Čeponiui. Anot vyro, jei jau žmogus gimė, jis nusipelnė būti tinkamai palaidotas.
„Laidojam normaliai, kada reikia. Kai grįžta iš užsienio, iš kalėjimų žmonės. Gali atsiimti artimieji šitas kapsules su pelenais. Viskas gražiai gaunasi dabar. Su kunigu, su viskuo“, – tvirtina labdaros ir paramos gailestingumo fondo valdytojas Vygandas Čeponis.
Vieniši asmenys yra laidojami bendrame kape, kuriame sudėta nuo 16 iki 35 kapsulių su kremuotais palaikais. Per šiemet laidojimo paslaugas teikianti įmonė palaidojo 57 asmenis ir nors metai dar nesibaigė, vienišus žmones laidojanti įmonė sako, kad asmenų, kurie neturi artimųjų ar juos giminaičiai atsisako laidoti, Vilniaus mieste mažėja. Pernai jų buvo 87.
„Galime daryti tokią prielaidą, kad vis tik tai žmonės rūpinasi savo artimaisiais, vis tik tai stengiasi kūną palaidoti, nepalikti kažkur nežinioj arba neatiduoti valstybei. Tas jautrumas visuomenės didėja“, – teigia „Laidojimo paslaugų centro“ direktoriaus pavaduotojas Stasys Guja.
Ir nors čia amžino poilsio atgulė žmonės, kurių giminės neatsirado, bet yra ir tokių, kurie artimuosius turi.
„Nesirūpino, neaugino manęs, tai aš nelaidosiu, ir tik praeina mėnuo, du, trys, kaip minėtais atvejais, po kelių mėnesių žmogus vis tik tai pagalvoja, kad tai nėra ta vieta, kur reiktų pykti ar keršyti tam žmogui, kuris jį paliko ir ateina pas mus ir sako, na, vis tik tai, aš apsigalvojau ir aš noriu palaidoti savo artimąjį“, – pasakoja S. Guja.
Tiesa, tokių žmonių nedaug. Per dvejus metus buvo tik 2 atvejai, kai artimieji norėjo susigrąžinti bendrame kape palaidotą savo artimąjį: „Nežinomas vyras arba nežinoma moteris. Yra mirties liudijimo data, mirties data preliminari arba aiški ir tada medicininio mirties liudijimo numeris.“
Kryžių kalnelis, kuriame laidojami neatpažinti žmonės. Štai čia ir šviežiai supiltas, sukritęs, neatpažintos moters kapas.
„Asmenys, kurie yra atpažinti, kurių tapatybės nustatytos, giminystės ryšys patvirtintas arba nerasti artimieji, mes kremuojame ir laidojame kapsulėse. Asmenys, kurie yra neatpažinti ir nenustatyta tapatybė, mes laidojame juos įprastai, tai yra aprengiamas asmuo, paguldomas į karstą ir karstas yra užkasamas kapo duobėje“, – aiškina S. Guja.
Neatpažinti žmonės nėra kremuojami, nes jeigu ateityje kiltų poreikis išsiaiškinti jų tapatybę, būtų galima identifikuoti palaikus.
