Lietuvoje vyraujančias nusikalstamumo tendencijas ir pokyčius apžvelgė Kriminologų asociacijos valdybos narė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Kriminologijos katedros dėstytoja dr. Aušra Pocienė.
Alkoholis gali pastūmėti link nusikaltimo
Policijos suvestinėse kasdien mirga nusikalstamos veikos, susijusios su alkoholiu, pavyzdžiui: neblaivaus asmens smurtas artimoje aplinkoje, vairavimas išgėrus ir pan.
Portalas tv3.lt teiravosi, ar alkoholio vartojimas gali paskatinti žmogų nusikalsti. Šią prielaidą kriminologė A. Pocienė tik patvirtino.
„Pasaulyje nustatyta, kad ketvirtadalyje įvykdytų nužudymų figūruoja alkoholio vartojimas. Pavyzdžiui, smurtautojas vartojo alkoholį arba gėrė su auka kartu. Lietuvoje, kai kalbame apie nužudymus, dviem trečdaliais atvejų irgi figūruoja alkoholis. Vadinasi, žmonės buvo apsvaigę. Alkoholio reikšmė labai didelė“, – įžvalgomis dalijosi kriminologijos mokslų daktarė.
Anot A. Pocienės, dažnu atveju apsvaigęs žmogus savęs nebekontroliuoja, todėl nusikaltimo rizika keliskart išauga.
„Kaip paaiškintų psichologai, <...> alkoholis yra kaip katalizatorius. Žmogus negali valdyti savo impulsų, pykčio protrūkių. Dažnu atveju, kur būtų galima išvengti tokių neigiamų pasekmių, alkoholis kaip tik suveikia priešingai. Tai gali pasireikšti ne tik smurtiniu elgesiu prieš kitus, bet ir savidestrukciniais veiksmais, pavyzdžiui, savižudybe“, – komentavo ji.
Iki pandemijos nusikaltimų kreivė leidosi žemyn
Kriminologė pasidžiaugė, kad bendras nusikaltimų mastas šalyje palaipsniui mažėja.
„Ikipandeminiu laikotarpiu, t. y. 2005–2019 m., bendras nusikaltimų paveikslas atrodo taip: didžiausią dalį nusikaltimų sudaro turtiniai nusikaltimai. Per tuos 14 metų Lietuvoje sumažėjo tyčinių nužudymų nuo 0,4, iki 0,2 proc.. Sumažėjo ženkliai plėšimų nuo beveik 6 iki 1,3 proc. Taip pat sumažėjo vagysčių. Jeigu 2005 m. beveik pusė visų nusikalstamų veikų buvo vagystės, tai 2019 m. jų mes turime kur kas mažiau – 24 proc.“, – statistiką apžvelgė A. Pocienė.
Kriminologė nurodė, kad šalyje fiksuojama ženkliai mažiau vagysčių iš gyvenamųjų namų, automobilių. Apie 65 proc. mažiau nusikalstamų veikų padaroma viešosiose vietose.
„Yra įvairių prielaidų, kodėl taip atsitiko. Viena iš jų – galima kalbėti apie geresnį policijos darbą, patruliavimą, prevencinę veiklą – tada jau nusikalstamos veikos keliasi į kitas erdves“, – svarstė A. Pocienė.
Tačiau yra ir kita medalio pusė: kitokios rūšies nusikaltimų kreivė nuo 2005 m. kaip tik iššovė į viršų. Kriminologė atkreipė dėmesį į šiuos neigiamus pokyčius: „Padaugėjo sukčiavimo atvejų, fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo, kelių eismo taisyklių pažeidimų ir disponavimo narkotinėmis medžiagomis.“
Iš ataskaitos apie viešojo saugumo būklę Lietuvoje 2005–2019 m. matyti – nors nusikaltimų Lietuvoje mažėja, lyginant su kaimyninėmis Baltijos šalimis, Lietuvoje pastebimi nusikaltimų kreivės svyravimai.
Tokius svyravimus A. Pocienė paaiškino šitaip: „Vienas veiksnys – besikeičiantys įstatymai arba kriminalizuotos veikos. Pavyzdžiui, 2011 m. priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas. Kita vertus, buvo kriminalizuotas vairavimas išgėrus. Tie atvejai, kurie anksčiau netraktuoti kaip nusikalstama veika, dabar pradėti traktuoti. Tokie svyravimai gali būti susieti ir su įstatymų pasikeitimais. Pavyzdžiui, 2017 m. numatyta ne administracinė, o baudžiamoji atsakomybė už disponavimą narkotinėmis medžiagomis.“
Aukštas nužudymų skaičius apnuogina visuomenės problemas
Užklupus pandemijai, nuo 2020 m. iki 2021 m. pirmo pusmečio pabaigos padažnėjo nusižengimų, susijusių su disponavimu narkotinėmis medžiagomis be ar su tikslu jas platinti.
Taip pat per karantiną daugiau gyventojų pažeidė Baudžiamojo kodekso (BK) 277 straipsnį – nusižengė kovos su epidemijomis ar kitomis užkrečiamomis ligomis taisyklėms.
‚Jeigu per 10 metų laikotarpį 2010–2019 m. buvo iš viso 20 tokių atvejų, tai vien per 2020 m. pradėti 59 ikiteisminiai tyrimai“, – komentavo A. Pocienė.
Paplitus koronavirusui šiek tiek augo ir nužudymų skaičius palyginti su 2019 m., atkreipė dėmesį kriminologė.
„Jeigu 2019 m. buvo 99 žmogžudysčių atvejai, tai 2020 m. – 110. Tačiau bendrai kalbant apie nužudymus, ilgajame laikotarpyje jų Lietuvoje mažėja. Pavyzdžiui, 2010 m. turėjome 217 atvejų“, – duomenis komentavo ji.
A. Pocienė nurodė, kad pagal nužudymų skaičių Lietuva kartu su Latvija ir Estija ženkliai išsiskiria Europos Sąjungos (ES) kontekste. Tai galėtų būti susiję su skaudžia okupacine Lietuvos patirtimi, svarstė kriminologė.
„Pas mus yra aukštas nužudymų lygis skaičiuojant 100 tūkst. gyventojų. Mes gerokai viršijame ES vidurkį, šauname į viršų. Kodėl taip yra? Buvo daryta prielaida, kad galbūt Lietuvos atvejį reikia nagrinėti ne ES senbuvių kontekste ir lyginti ne su Vakarų Europos valstybėmis, o <...> daugiau su posovietiniu bloku“, – minėjo ji.
A. Pocienė apžvelgė, kokio pobūdžio nužudymai fiksuojami Lietuvoje. Anot jos, žmogžudystės vyksta daugiausiai pažįstamų asmenų rate.
„Dauguma nužudymo atvejų įvyksta artimoje aplinkoje. Lietuva nėra ta šalis, kur gatvėse žmonės šaudomi. Tai yra artimos aplinkos problema ir dauguma atvejų tai būna artimi žmonės: sutuoktiniai, sugyventiniai, kaimynai ir t. t. Smurtautojas, kuris nužudymą įvykdo, 9 iš 10 būna vyrai. Moterys kur kas rečiau. Nužudymo atvejais truputį daugiau būna aukų vyrų nei moterų“, – pasakojo kriminologė.
Kriminologė pridūrė, kad gausesnis žmogžudysčių skaičius liudija apie suprastėjusią visuomenės būseną: „Nužudymų aukštas lygis yra vienas iš indikatorių, kad kažkas visuomenėje yra negerai, kad yra nesusitvarkoma.“
Lietuvoje gajus aukos kaltinimas
A. Pocienė prakalbo ir apie seksualinio pobūdžio nusikaltimus – apibūdino skeptišką visuomenės požiūrį į asmenis, nukentėjusius nuo seksualinės prievartos. Gyventojai linkę kaltę suversti pačiai aukai, sakė ji.
„Išprievartavimai, kėsinimaisi, seksualinio priekabiavimo aktas – iš vienos pusės suvokiama, kad tai yra nusikaltimas. <...> Bet pagal 2018 m. apklausą didžioji dalis visuomenės sako: nors seksualiniai nusikaltimai rimti, kartu laikoma, kad auka pati kalta. Kad ji provokavo, elgėsi netinkamai, ypač naktinio pasilinksminimo vietose, arba žinojo, į kokią vietą eina, ėjo viena, be draugų arba leidosi vaišinama gėrimais ir buvo neapdairi. Maždaug „pati kalta“, – paaiškino kriminologė.
Taip pat seksualinio nusikaltimo atvejais visuomenė kalba apie provokacijas, pavyzdžiui, „apsimetė vyresnė, o buvo nepilnametė“, – pažymėjo A. Pocienė.
Specialistė nurodė dar vieną problemą, kad Lietuvos teisės aktai pernelyg siaurai apibrėžia seksualinio nusikaltimo sąvoką. Visa tai sukelia sunkumų nukentėjusiam asmeniui, norinčiam bylinėtis teisme.
„Pagal Lietuvos įstatymus baudžiamajame kodekse seksualiniu priekabiavimu laikomi tik tie atvejai, kai yra pavaldumas tarp žmonių. Kai yra priklausomybė arba darbinė, arba galios. Pavyzdžiui, darbdavys ir darbuotojas arba universitete dėstytojas ir studentas. <...> Kitas dalykas – visa įrodymų našta tenka aukai. Ji arba jis turi įrodyti, kad prie jo buvo priekabiaujama ir t. t. Kai yra bendras visuomenės manymas, kad auka pati kalta, tada būna mažai noro apie nusikaltimą pranešti, dalyvauti procese“, – situaciją apibūdino pašnekovė.
Statistiniai duomenys rodo, kad Lietuvoje seksualinių nusikaltimų mažėja, tačiau svarbu nepamiršti, kad apie dalį jų nėra pranešama teisėsaugos institucijoms.
2010 m. Lietuvoje fiksuoti 278 išprievartavimai, o 2020 m. – 133. Seksualinė prievartos atvejų 2010 m. buvo 187, o 2020 m. – 77, rodo statistiniai duomenys.
