Stringa ne tik vadyba ir krizės valdymas, stinga net elementaraus susikalbėjimo, o artėjant rinkimams nevengiama pasirankioti ir pigių politinių taškų.
Karantinas, iš užsienio grįžtančiųjų izoliacija, vėliau jos atšaukimas, medikai be apsaugų, testų nuo koronaviruso stygius ir kitos problemos Lietuvą ir jos valdančiuosius užgriuvo lavina. Pasak politologų, kitos šalys su koronaviruso sukeltomis problemomis tvarkosi taip pat vidutiniškai, bet pas mus stringa ne tik testai ir reagentai, bet gebėjimai vadovauti krizei.
Sveikatos apsaugos ministras, vadovaujantis krizei, atsidūrė kritikos smaigalyje, bet specialistai sako, kad kaltas toli gražu ne jis vienas.
Nėra taisyklių ir drąsos
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Algis Krupavičius sako, kad ši krizė apnuogino mūsų negebėjimą tvarkytis. Neturime mes ir krizių valdymo mechanizmo, vadovo.
„Mes neturime taisyklių, kaip valdyti krizes, nors įstatymų ir yra. Dabartinė krizė parodė, kad įstatymus keičia improvizacijos. Institucijos, kurios turi būti ir veikti, tinkamai nefunkcionuoja. Sprendimai šlubuoja, ten pilna prieštaravimų. O dar vienas trūkumas, kad krizės pradžioje jos valdymas buvo akivaizdžiai per žemo lygio. Jau pradžioje tapo aišku, kad krizė peržengs vienos ministerijos ribas. Krizės valdymo lygis buvo pakeistas tik šiomis dienomis“, – sakė profesorius, patikinęs, kad tai reikėjo padaryti prieš kelias savaites.
Jis aiškino, kad įstatymuose viskas numatyta ir aprašyta, bet įgyvendinimo dalis veikia su rimtais trūkumais.
„Tiesa, tokio masto krizė yra kilusi pirmą kartą. Kai kyla kitokios krizės, būna aišku, kas turi prisiimti įgaliojimus. O šiuo atveju trūko patirties ir susivokimo, ką ir kaip reikia daryti“, – aiškino A. Krupavičius.
Anot jo, reikia pripažinti, kad situacija buvo vertinama neadekvačiai nuo pat pirmos dienos. Buvo manoma, kad susidursime su paprasčiausia epidemija.
„Nebuvo įvertintas galimas krizės mastas, matyt, buvo svarstoma, kad koronavirusas yra Kinijos reikalas, kuris mūsų nepasieks. Po to, tiesa plėtėsi, bet veiksmų nebuvo, jų nebuvo iki pat kovo 11 dienos. Akivaizdu, kad nebuvo tinkamai pasirengta, dėl to turėjome reagentų krizę, medikų aprūpinimo apsaugos priemonėmis krizę, kuri iki šiol neišspręsta. Turėjome tyrimų krizę, kai Latvija ir Estija Lietuvą lenkė keliais kartais.
O štai dabar karantino krizė, kai vieną dieną jis organizuojamas pagal vienas taisykles, o jau kitą – pagal kitas. Tokios krizės sąlygomis situacijos, žinoma, keičiasi, bet ne taip dažnai, kaip keičiasi bandančiųjų suvaldyti krizę, sprendimai“, – kalbėjo politikos mokslų specialistas.
Anot jo, visuomenė buvo dezinformuojama. Tarkime, ta pati informacija dėl kaukių, kai ilgai buvo aiškinta, kad jos nebūtinos ir nereikalingos. O štai dabar jau reikalingos.
„Pavyzdžių, kur buvo elgiamasi neapgalvotai ir netinkamai yra ir daugiau. Žinoma, buvo ir nenumatytų dalykų, tokių, kaip žinia, kad reagentų siuntos gali vėluoti. Tada neliko nieko kito, kaip sakyti, kad tyrimuose darysime pauzę“, – svarstė profesorius.
Anot jo, sveikatos apsaugos ministras, kuris yra ekstremalių situacijų centro vadovas, galėjo daug anksčiau sakyti, ko jam trūksta, kokios pagalbos ar įgaliojimų reikia.
„Į jo daržą ne vieną akmenį galima mesti, pradžioje dėl to, kad jis kaip politikas krizės pradžioje ja naudojosi, kaip viešųjų ryšių platforma. Operacijų vadovui kasdien nereikia eiti į penkias skirtingas žiniasklaidos priemones ir asmeniškai aiškinti situaciją. <..> Reikėjo koordinuoti ir priimti sprendimus, o ne informuoti apie juos, tam yra spaudos atstovai. Ministras tikrai supainiojo ministro ir spaudos atstovo amplua“, – aiškino profesorius A. Krupavičius.
Lyderių nėra ir jie neatsiranda
Politologė Rima Urbonaitė įsitikinusi, kad niekas Europoje su šia krize nesitvarko idealiai. Visi susiduria su tam tikromis problemomis ir trūkumais, mes nesame išimtis.
„Tai, kas vyksta paskutiniu metu, išties yra sudėtinga situacija. Šiuo metu grįžta daug žmonių, kurie tuo nepasirūpino anksčiau. Ir negalima sakyti, kad jie nekelia grėsmes. Tai nėra savaiminė grėsmė, nerūšiuokime piliečių, bet mes žinome, kad virusas išplitęs kitur, o mes turėjome įvežtinius atvejus, kurie kėlė problemų. Taigi, klausimas ar mes buvome pasirengę tą problemą suvaldyti, ar tai, kaip mes ją valdėme nesukėlė papildomo chaoso?“, – klausė politologė.
Dabar jau matosi, kad chaoso išvengti nepavyko, buvo mėginama reaguoti į situaciją ne dienomis, bet valandomis. Natūralu, kad pasakyti, jog viskas vyksta sklandžiai, mes negalime.
„Svarbiausia, kad sprendžiant vieną problemą nebūtų sukurta dar viena. Nes tokiu atveju galima kelti klausimą dėl kompetencijų. Reikia suprasti, kad niekas neveikia vakuume, veikia institucijos, nuo jų pasirengimo veikti, priklauso daug. Žinoma, jei sprendimas blogas, jis sukurs ir blogas pasekmes.
Net jei mes žiūrime į ministrą, turime suprasti, kad jis sprendimo žiūrėdamas į lubas nesugalvoja. Jis dirba komandoje, ten yra ir vyriausybės narių. Tai problema, kuri persirita per kitas sritis. Todėl pasakyti, kad konkretus žmogus kaltas, negalima“, – aiškino politologė, sakydama, kad kaltinti vieną žmogų būtų kvaila.
Kaskart atsekti, kur nesuveikė mechanizmas – nėra lengva. Ši dėlionė nėra paprasta, todėl viena grandis niekada nebūna kalta.
„Turime matyti tuos žmones, kurių rankose sprendimų priėmimo galios. Tai premjeras, ministras, kiti ministrai ir Vyriausybė. Dar yra Seimas, kuris dingęs iš viešosios erdvės, bet jie vis dar yra. Nors kyla klausimas, ką jie įsivaizduoja turintys daryti? Nes kol kas atrodo, kad tik izoliuojasi. Iš ten lyderystės nesimato.
Dar yra prezidentas, bet jo galios ribotos. Šiandieninė krizė yra gera terpė atsirasti lyderiams. Bet kol kas ta galimybe ne visi gali pasinaudoti, o tie, kurie bando, tai imituoja, bet ne lyderiauja“, – kalbėjo politologė.
Anot jos, net įprastomis sąlygomis mes turime lyderių stoką, todėl tikėtis, kad kas nors pasikeis krizės metu – nevertėtų. Taip, krizės išryškina lyderius, bet, jei jų nebuvo, naivu tikėtis, kad kažkas atsiras netikėtai, nes žmonės tai tie patys.
Savivalda tapo priešininkais
Komunikacijos specialistas Arijus Katauskas sako, kad valdžios krizės komunikacija yra itin bloga, žinutės viena kitai prieštaraujančios ir išeinančios ne iš vienų lūpų.
„Krizės atveju svarbiausia yra bendra žinutė iš tų, kurie atsakingi už jos valdymą. Krizės valdyme svarbu informacijos adaptavimas, svarbu, kad ji būtų laiku, viskas būtų suderinta ir be interpretacijų“, – kalbėjo komunikacijos specialistas.
Anot jo, dabartinė situacija parodė, kad pilna nesusikalbėjimo, nėra komandinio darbo. Matome komunikuojantį „centrą“, medikus, merus. Turinys nėra bendras, papildantis, o atvirkščiai, prieštaraujantis, kritikuojantis.
„Toks jausmas, kad merai arba rajonų savivaldybės nebuvo įtraukti į krizės valdymą, arba jei buvo, tai buvo per mažas įtraukimas. Taigi, tie, kurie yra arčiausiai paprastų žmonių ir turėtų būti pagrindinis komunikacijos kanalas, didžiulė pagalba „centrui“, kaip tik tapo priešininku, kliuviniu“, – aiškino A. Katauskas.
Šioje situacijoje išryškėjo problema: vietoje pagrindinių palaikytojų savivaldos atstovai tapo pagrindiniais priešininkais.
„Nebuvo laiku sukurta sistema, kuri leistų tinkamai atsakyti į klausimus, įvertinus tai, kad savivaldybių vadovais pasitikima labiau, jie yra tiesiogiai rinkti ir tai nutiko visai neseniai. Tokia situacija reiškia, kad žmonės labiau pasitikės vietiniais politikais.
Taigi, schema su informacijos patekimu, derinimu nebuvo sukurta. Gavome politikuojančius merus, kurie nepraranda progos prieš rinkimus pulti ministrus ar premjerą. Susiderinimo taip pat nėra“, – sakė jis, paaiškinęs, kad iš skirtingų institucijų išeinanti skirtinga informacija verčia žmones gūžčioti pečiais.
Tai, pasak specialisto, pavojinga, nes žmones ima pasitikėti skirtingais šaltiniais. Vieni tiki meru, kiti ministru, treti – niekuo.
