Vis dėlto šalims nepavyko susitarti dėl nacionalinių pastangų siekiant sumažinti į aplinką išmetamų anglies dujų kiekį.
195 šalių pakte raginama apriboti Žemės temperatūros kilimą, kad šis būtų „gerokai mažesnis“ už du laipsnius Celsijaus, arba žemiau 1,5 laipsnio, jei tai įmanoma.
Pateikiame tris pagrindinius 13 dienų vykusio susitikimo rezultatus:
Nepakankamai ambicingi?
Po to, kai spalį buvo paskelbta JT ataskaita, kurioje kalbama apie būtinybę šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo apimtis iki 2030 metų sumažinti beveik 50 proc., kad klimato šilimas būtų apribotas iki 1,5 laipsnio Celsijaus, pasaulis, ypač skurdžios šalys, kenčiančios nuo ekstremalių oro sąlygų, iš JT derybų tikėjosi ženklų, kad šalys savanoriškai įsipareigos dar labiau mažinti anglies dvideginio išmetimo apimtis.
Tačiau net jei tokie pažadai būtų įvykdyti, temperatūra pakils daugiau nei trimis laipsniais, lyginant su ikipramoninio laikotarpio temperatūra, o tai gali sukelti pasaulinį chaosą, sako mokslininkai. Įvertinus dabartines tendencijas, temperatūros augimas būtų dar spartesnis.
Įpareigojantys sprendimai atkakliai vengia aiškaus raginimo užsibrėžti ambicingesnius tikslus dar labiau mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo apimtis iki 2020 metų, kuomet įsigalios Paryžiaus sutartis.
Konferencijos dalyviai net negalėjo sutarti dėl Tarpvyriausybinės klimato kaitos grupės parengtos ataskaitos, kurioje raginama klimato šilimą riboti iki 1,5 laipsnio, „pasveikinimo“.
„Tai, ką pamatėme Lenkijoje, atspindi pamatinį supratimo apie mūsų dabartinę krizę stygių, – sakė Pasaulio gamtos fondo Klimato ir energijos praktikos lyderis Manuelis Pulgaras-Vidalis. – Reikia, kad visos šalys įsipareigotų užsibrėžti ambicingesnius klimato kaitos tikslus iki 2020-ųjų.“
„Nuostoliai ir žala“
Paryžiaus sutartis garantuoja besivystančioms šalims, kurios istoriškai yra nekaltos dėl pasaulinio klimato atšilimo, 100 mlrd. JAV dolerių (88,5 mlrd. eurų) per metus nuo 2020 metų, kad jos galėtų pritaikyti savo ekonomikas susidoroti su būsima klimato įtaka.
Šios taisyklės taip pat įpareigoja turtingąsias šalis labiau padidinti paramą per kitus dvejus metus bei pateikti duomenų, iš kur ateityje bus gaunama lėšų.
Klimato kaitai jautrios šalys taip pat tikėjosi sužinoti, kas vyks po 2025 metų, kai baigs galioti 100 mlrd. JAV dolerių pažadas, o taip pat apie abstrakčiai apibrėžtus įsipareigojimus užtikrinti atskirą finansavimo srautą, pavadintą „nuostoliai ir žala“, kad šalys galėtų susidoroti su klimato poveikiu čia ir dabar.
Dar prieš konferenciją Katovicuose buvo duota naujų pažadų, įskaitant ir Vokietijos pažadą skirti 1,5 mlrd. eurų bei Norvegijos pažadą įmokėti 500 mln. eurų į Žaliojo klimato fondą. Šie nauji sprendimai bent iš dalies sumažins nuogąstavimus dėl būsimo finansavimo, nors ne po 2025 metų.
„Gerai, kad pavyko pasiekti bent dalį to nuspėjamumo, – sakė „Climate Lead for Christian Aid“ atstovas Mohamedas Adow (Mohamedas Adau). – Tačiau turtingosioms šalims buvo leista skaičiuoti beveik viską kaip klimatinę paramą, net ir komercines paskolas.“
Pasaulinė ekonomika
Imtis skubių veiksmų raginusios šalys taip pat siekė, kad galutiniai „šalių konferencijos sprendimai“ akcentuotų būtinybę didinti finansavimą ne tik konkrečiai su klimato kaita susijusiems sektoriams, kaip atsinaujinantys energijos šaltiniai ar pastatų energetinio efektyvumo didinimas.
Susidūrimas su egzistencine klimato kaitos grėsme taip pat reiškia, kad „finansiniai srautai turi atitikti siekį sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo apimtis ir užtikrinti klimato kaitai atsparų vystymąsi“ visoje pasaulinėje ekonomikoje, nurodoma Paryžiaus sutartyje.
Komplikuoti Katovicų konferencijos sprendimai suteiks dingsčių tiek toms šalims, kurios siekia susitarimą taikyti kaip galima plačiau, tiek ir pasisakančioms už jo siaurą interpretaciją, sako ekspertai.
„Rinkos vaidina labai svarbų vaidmenį, jeigu norime būti ambicingi, – sakė Kanados aplinkos ministrė Catherine McKenna (Ketrin Makena). – Privalome įtraukti privatųjį sektorių. Mums reikia, kad milijardai virstų trilijonais.“
