Tačiau ir tokio skaičiaus nuteistųjų pakanka, kad būtų gyvenama įprastu įkalinimo įstaigos ritmu. Čia galioja visos subkultūros „tradicijos“ ir „taisyklės“ apie kurias girdime, kai kalbama apie suaugusiųjų įkalinimo įstaigas.
Šiai įstaigai nuo 2016-ųjų vadovaujantis Vytautas Lamauskas neslepia, kad vos pradėjęs darbus iš karto suprato, kur slypi visų problemų šaknys. Anot jo, subkultūros apraiškos buvo taip įsišaknijusios, kad joms paklusdavo ne tik nuteistieji, bet ir įstaigos darbuotojai.
„Mano suvokimas apie subkultūras išvydus situaciją Kauno nepilnamečių kolonijoje pasikeitė kardinaliai. Tik pradėjęs dirbti čia supratau, kodėl po atliktos bausmės žmonės iš įkalinimo įstaigos išeina dar piktesni ir daro pakartotinius nusikaltimus. Teko skelbti kovą su subkultūros reiškiniais. Pripažinsiu, iš pradžių manęs nesuprato ne tik nuteisti jaunuoliai, bet ir darbuotojai. Tad laukė daug iššūkių“, - teigė tv3.lt kalbintas Kauno nepilnamečių kolonijos direktorius.
- Papasakokite, koks buvo jūsų pirmas įspūdis pradėjus vadovauti Kauno nepilnamečių kolonijai?
- Prieš eidamas į darbą sau formulavau misiją: ką aš čia veiksiu? Sakiau, kad sudarysiu sąlygas nepilnamečiams pasirinkti kitą gyvenimo būdą, pakeisti elgesį. Ir visą savo darbo laiką planavau tam skirti. Deja, kaip ir visose įkalinimo įstaigose, susidūriau su subkultūriniais reiškiniais. Iki tol nebuvau taip arti susipažinęs su pačia subkultūra. Maniau, kad tai tik pavaldumas, jų vietiniai žodžiai.
Bet kai pažinau sistemą iš arčiau, tai supratau, kad subkultūriniai santykiai, kriminalinė subkultūrinė aplinka ypatingai trukdo žmonėms pasirinkti elgtis teisingai, varžo tokią teisę. Nuteistasis bando išgyventi, išsaugoti savo orumą, todėl jis prisitaiko prie subkultūrinės aplinkos.
Pamačiau būtent tokį vaizdą. Sutapatinau subkultūrą su radikaliu tikėjimu. Žmonės aklai tiki sukurtomis taisyklėmis ir vykdo jas net neklausdami, kodėl tai reikia daryti? Vaikai man sakė, kad be subkultūros nebus tvarkos. Čia atėjęs radau tokius santykius, susiskirstymą į kastas. Į įkalinimo įstaigą patenka įvairūs vaikai. Ir stipresni, ir silpnesni, ir psichologiškai sužaloti.
Bet blogiausia, kad subkultūra čia buvo priimama ir tarp darbuotojų. Visi buvo susitaikę su tuo. Tad pradžia buvo labai sudėtinga. Aš garsiai paskelbiau, kad subkultūrą, kaip tokią, mes naikinsime. Aišku, niekas per daug nesuprato, kaip tas bus daroma. Bet paskelbus tokią žinią, mes susidūrėme su stipresnių vaikų pasipriešinimu.
- Kaip pasireiškė tas pasipriešinimas?
- Padaugėjo smurto atvejų. Vienas kitą skriausti pradėjo. Nepamirškite, kad stipriausieji juk patys nieko nedarydavo. Jie pasiųsdavo silpnesnius, kurie už juos įvykdydavo paskirtas „užduotis“. Tad laukė nelengva užduotis išsiaiškinti, kas slypi už vieno ar kito išpuolio? Atsakyti į klausimą, kas yra tikrieji kaltininkai, o kas tik jų paliepimų vykdytojai?
Įkalinimo įstaigoje buvo populiaru nupylinėti laiptais į viršų lipančius prižiūrėtojus, mušti kitus vaikus, atiminėti iš jų drabužius, daiktus. Ir skolų visokių jie prisigalvodavo. Situacija iš tiesų buvo tragiška. Atėjau čia ir pamačiau, kad kiekvienas įkalinimo įstaigos padalinys kaip ir veikia, bet tarsi visi atskirai dirba kas sau. Nebuvo komandinės krypties.
- Nuo ko prasidėjo pokyčiai?
- Visų pirma pradėjome dirbti su įkalinimo įstaigos komanda. Norėjau visus suvienyti bendram tikslui. Pradžiai reikėjo apmažinti subkultūrinius reiškinius iki minimumo. Tam tikslui dažnai susėsdavome su vaikais ir kalbėdavomės. Klausdavau vaikų, kodėl jie laikosi subkultūros? Tai jie atsakydavo, kad jei jie pateks į suaugusiųjų pataisos namus ir ten sužinos, jog jie to nedarė, tai jiems esą ten bus labai blogai.
Kalbėdamiesi padalinome subkultūrą į dvi dalis. Pasakiau, kad taisyklės, jog negalima su kai kuo sėdėti prie vieno stalo, negalima imti iš žemesnės kasto atstovo kažkokio daikto – tegul išlieka. Bet yra kita pusė – kriminalinė subkultūra (reketas, smurtas, turto prievartavimas, skolos, atiminėjimai – aut. past.), tai yra tai, kas sukelia pasekmes kitam žmogui, kas yra nusikalstama veikla. Pasakiau, kad to mes atsisakome.
Ir vaikams tas suveikė. Tiesa, iš pradžių jie netikėjo, kad mes pradėsime reaguoti į jų daromas nusikalstamas veikas. Bet mes pradėjome keletą ikiteisminių tyrimų už tam tikrus nusikaltimus (turto prievartavimai, sumušimai). Netrukus pasitaikė atvejų, kai vaikai būdami čia sulaukė papildomų bausmių ir taip sau prailgino įkalinimo terminą. Tada didžioji dauguma suprato, kad mes kalbėjome rimtai.
Ką dar mes padarėme? Pavyzdžiui, subkultūriniai santykiai draudžia vaikui kalbėti apie tai, kad iš jo buvo atimtas kažkoks daiktas. Mes perlaužėme sistemą, pradėjome reaguoti kitaip. Ne silpnesnį ištraukdavome iš tos aplinkos ir izoliuodavome, o kaip tik organizatorių ir vykdytoją.
Kardinaliai pakeitėme požiūrį. Kai vaikai pamatė, kad su jų nusikaltimais nebesitaikstoma, jie pradėjo keistis. Pavyzdžiui, vienas vaikas galėjo jau išeiti į laisvę šių metų pavasarį, bet papildomai buvo nuteistas dar metus laiko. Kiti suprato, kad geruoju jų nusikaltimai nesibaigs.
Vaikai pradėjo kalbėti apie problemas, ko iki tol nebuvo. Visi žinojo, kad jų yra, bet nepavykdavo išpešti jokios informacijos. Mes pradėjome saugoti ypatingai tuos, kurie pradėjo kalbėti.
Tokiu būdu tos kriminalinės subkultūros mes apmažinome iki minimumo. Kas įvyko, tai akivaizdus smurto protrūkio sumažėjimas. Šiandien turime net 60 proc. mažiau smurto atvejų. O būdavo metas, kai neturėdavome savaitės, kai netekdavo išvežti bent vieno vaiko į ligoninę. Dabar tokių atvejų – vienetai. Ir į kiekvieną labai stipriai reaguojame.
Aiškiai vaikams pasakėme, kad jeigu jų elgesys keičiasi, jie atsisako subkultūrinių dalykų, jiems atsiveria galimybės, įstatymo numatytuose rėmuose, gauti trumpalaikes išvykas, atostogas. Jiems atsiranda galimybė būti perkeltiems į socialinės integracijos skyrių (kitoje gatvės pusėje esantis lengvesnio režimo įkalinimo įstaigos pastatas – aut. past.).
Tokiomis priemonėmis vaikams buvo sudarytos galimybės rinktis. Jiems aiškiai buvo pasakyta – arba renkatės savo tolimesnį gyvenimą sieti su kriminaline aplinka (išvykti į suaugusiųjų koloniją), arba stenkitės pasitaisyti, pakeiskite požiūrį ir sugrįžkite į laisvę.
- Ar atsirado daug tokių, kurie pakeitė mąstymą į gerąją pusę?
- Taip, šiandien daug kas keičia mąstymą ir atsisako važiuoti į suaugusiųjų zoną. Mat egzistavo subkultūrinė taisyklė, kad kai tau sueina 18 metų ir tu neatvyksti į suaugusiųjų zoną, tai pažeidi taisykles. Šiandien turime daug vaikų, kuriems yra daugiau kaip 18 metų (iš 62 bausmę atliekančių nuteistųjų net 42 yra pilnamečiai – aut. past.). Jie nori keistis, nori namo važiuoti, kad ir trims dienoms, tas juos labai motyvuoja.
Kitas dalykas – pačių darbuotojų požiūris į nuteistuosius. Iš pradžių jie skaitydavo nuosprendžius, bandydavo vaikams moralizuoti. Aš pats nuosprendžių neskaitau ir kitų paprašiau to nedaryti. Nuosprendis yra teismo sprendimas už to asmens padarytą nusikalstamą veiką. Jam už tai buvo paskirta bausmė.
O mūsų užduotis nėra moralizuoti bei tenkinti visuomenės lūkestį dar labiau tą žmogų pažeminti. Mūsų užduotis yra pabandyti pakeisti jo mąstymą ir elgesį, būtent per motyvacinius dalykus. Daugelis darbuotojų perkando šią sistemą ir šauniai prie jos prisitaikė.
- Kokie vaikai patenka į įkalinimo įstaiga?
- Labai įvairūs, todėl visą laiką sakau, kad „žmonės nesmerkite jų, nes jie atėjo iš aplinkos, kurioje suformuotos visiškai kitokios vertybės nei jūsų šeimose“. Daugelis atėję iš gatvės, iš namų, kuriuose buvo smurtaujama. Nemažai vaikų pateko iš globos namų. Juose, bent jau kai kuriuose, situacija taip pat nėra gera.
Vaikas tokioje aplinkoje augina viduje pyktį. Pasitikėjimas, pagarba – jie to net nesuvokia. Todėl bent jau čia bandome rodyti pavyzdį. Pagarbiai su jais kalbame. Visuomenė gali sureaguoti, kad kaip mes galime šnekėti su žmogžudžiais. Bet jei elgsimės kitaip, tai jie taps dar didesniais žvėrimis ir neaišku, kiek dar blogo padarys atsidūrę laisvėje.
- Ar daug nuteistųjų sugrįžta į jūsų įkalinimo įstaigą?
- Deja, bet yra tokių vaikų, kurie ir sugrįžta. Dėl to apmaudžiausia. Bet yra tokių, kurie sėkmingai integruojasi. Skambina, pasveikina su šventėmis, pasipasakoja, kad sukūrė šeimą. Tada supranti, kad padarei kažką gero.
