Tai, ne šiaip traukinys, o traukinys iš Charkivo gabenantis mirtinai sergančius vaikus. Šiems vaikams reikia paliatyvios slaugos, o slauga mirtinai sergančiam vaikui karo metu yra ypatingai sunkus ir skaudus dalykas.
Maži ir trapūs kūnai linguoja mamų rankose, kai juos neša iš traukinio vagono į autobusą. Kai kuriuos iš rankų į rankas perduoda medikai ir seselės.
Kitų sveikata tokia trapi, kad jiems prireikia specialaus transporto, tiesiog nešti jų jau negalima. Lenkijoje, kurią šiaip ne taip pasiekė sergantys vaikai – saugu, medikai tikisi, kad čia jie bus apsaugoti nuo emocinio ir fizinio skausmo, kurio pilnas jų gyvenimas. Bent trumpam, bent prieš išėjimą.
Vieno iš vaikų sveikata tokia silpna, kad pasitikę prie sienos medikai nėra tikri ar jis išgyvens kelionę iki vieno iš hospisų Lenkijoje.
Visi šie vaikai evakuoti iš Charkivo hospiso, jis buvo geriausias hospisas Ukrainoje, vaikais ten itin rūpintasi.
Dabar tai vienas labiausiai Rusijos kariuomenės bombarduojamų miestų Ukrainoje. Mokyklos, parduotuvės ir ligoninės, kartu su bažnyčiomis ir gyvenamaisiais namais tiesiog lyginami su žeme.
Kelias dienas medikai ir paliatyvios priežiūros specialistai neatsitraukė nuo vaikų ir telefonų, skambino desparatiški vaikų, gulinčių hospise, tėvai.
Taip pat skambino tie, kurie norėjo pagalbos, padėti išvežti jų sunkiai sergančius vaikus į saugesnes teritorijas. Išjungta elektra taip pat reiškė, kad vaikai galėjo mirti dėl deguonies stygiaus ar vaistų nebuvimo.
Padėti galėjo tik tiems, kurie šiaip ne taip paspruko, šis traukinio vagonas su 12 vaikų buvo liūdnos, bet vilties, vagonas. Tiksliai nėra žinoma kiek vaikų ir jų tėvų taip ir nesulaukė pagalbos Charkive.
