Iki kadencijos pabaigos anis Lietuvą paleis be kelnių.

. Lietuvos realybė:
• Nėra nacionalinės dronų gamybos programos
• Nėra pakankamų sprogstamųjų medžiagų ir užtaisų net tiltams naikinti
• Nėra mechaninių ir išmaniųjų minų atsargų
• VRM klastinga ir nenugalima biurokratija stabdo gynybos pramonę
• KAM neintegravo dronų kaip privalomo ginklo į visas kovines grupes
• Teritorinė gynyba aprūpinta fragmentiškai – mobilizacijos parengties realiai nėra
Tai kam mes ruošiamės: mirčiai, okupacijai, parlaimėjimui, ar kovai ir pergalei?

Kitos šalys įrodė, kad galima veikti kitaip. Ukraina per pusantro metų sukūrė Dronų kariuomenės programą, supaprastino ginkluotės gamybos licencijas iki kelių dienų. Estija turi greitojo pirkimo mechanizmą, leidžiantį kariuomenei įsigyti ginkluotę per kelias dienas, ne per metus. Izraelis kiekvieną karį apmoko naudoti dronus kaip atakos įrankį, ne tik kaip žvalgybos priemonę. Suomija turi pilnus sandėlius ginklų, minų ir tiltų sprogdinimo priemonių – pasirengusi ne tik gintis, bet ir sustabdyti priešą atsitraukiant.
O mes? Mes turime komisijas, planus, strategijas… ir nulį realios parengties. Kol kiti stato gamyklas, mes rašome derinimo raštus. Kol kiti mokosi dronais naikinti tankus, mes mokomės, kaip gauti leidimą dronui pakilti. Karas jau pasikeitė, bet mes vis dar miegame.
Dronas šiandien nėra pagalbinė priemonė – jis yra pagrindinis ginklas. Jis žudo tyliai, greitai ir pigiai. Kas to nesupranta, pasirašo sau mirties nuosprendį. Jei šiandien nepradėsime veikti, rytoj bus per vėlu. Šiandien mes dar galime pasiruošti. Rytoj – galėsime tik laidoti. Ir tada nebus svarbu, kiek turėjome pažadų, vilčių ar net tankų – pralaimėsime ne todėl, kad priešas stipresnis, o todėl, kad sąmoningai pasirinkome būti akli ir beginkliai.

Mūsų kariuomenėje vis dar gajus požiūris, kad dronas reikalingas tik tam, „kad pasižiūrėtum už kampo“. Tai pavojingas, primityvus ir iš esmės pražūtingas mąstymas. Mes neturime masinės dronų gamybos. Neturime jų taktinio integravimo į kiekvieną kovinę grupę. Mūsų parengimas – fragmentiškas, mūsų žinios – skylėtos. O svarbiausia – dėl Vidaus reikalų ministerijos biurokratinių stabdžių šiandien neturime nei pakankamų sprogstamųjų medžiagų, nei sprogdinimo priemonių, net ne dronams, o tiltams sunaikinti, jei reikėtų atsitraukti. Neturime nei mechaninių, nei išmaniųjų minų. Teritorinės gynybos aprūpinimas realiam karui egzistuoja tik popieriuje ir gražiose prezentacijose.
Tai reiškia, kad jei rytoj priešas pralaužtų frontą, mūsų rankose nebūtų nei ginklų, nei sprogmenų, nei laiko. Ir tai nėra teorinė grėsmė – tai tiesioginė pasekmė politinės ir administracinės neveiklos. Už tai atsakinga VRM vadovybė, kuri užsmaugė gynybos pramonę perteklinėmis licencijomis ir leidimais. Už tai atsakinga Krašto apsaugos ministerija, kuri nesugebėjo sukurti nacionalinės dronų programos ir integruoti jų į kiekvieną kovinę grupę. Už tai atsakinga Vyriausybė, kuri leidžia kariuomenės aprūpinimą spręsti metų trukmės viešųjų pirkimų konkursais, tarsi gyventume taikos metu.

Jūs neturite kortų suprantate. Lietuvos pelkės yra nuostabios, tik ten buvo daug ledo, labai daug ledo.. Bet Lietuvos pelkės tikrai nuostabios, bus didelis gražus susitarimas, bet ar suprantate kad jūs neturite kortų.