Lietuvoje smurtas tarp paauglių vyksta. Štai 15-metis mokinys buvo užpultas ir sumuštas bendraklasio.
15-mečio mama Jūratė (pavardė redakcijai žinoma) naujienų portalui tv3.lt pasakojo apie incidentą, kai bendraklasiai užpuolė jos sūnų. Šeštadienio vakarą namo grįžęs vaikinas buvo nusėtas sumušimais ties pilvu ir šonkauliais.
Kaip tvirtino konfliktą mačiusi moteris (vardas ir pavardė redakcijai žinomi), bendraklasis, ėjęs iš paskos, norėjo jam ant nugaros užklijuoti lapelį su vyriškais lytiniais organais. Nepavykus to padaryti, vaikiną esą nugriovė.
„Paguldė ant žemės, pradėjo jį daužyti, spardyti, o kompanija, buvusi šalia, nieko nedarė, tik juokėsi“, – tvirtino įvykio liudininkė.
Smurto atvejų tarp paauglių pasitaiko daug daugiau ir ekspertai paaiškina, kas vyksta.
Psichoterapeutas įvertina smurtą tarp bendraamžių
Anot Gedimino Navaičio, jam yra sunku vertinti patį smurto faktorių, nes jis labai skiriasi tiek tarp paauglių, tiek tarp suaugusių žmonių.
„Labai būtų sunku įvertinti ne nusikaltimus, kurių statistika yra, o iš vis – paauglių smurtą vienas prieš kitą, nes čia reikėtų akivaizdžiai skirti, kad mes kalbame ne suaugusių smurtą prieš paauglius, ne seksualinį smurtą, brt kada paaugliai vienas prieš kitą smurtauja“, – dalinosi psichoterapeutas.
Ekspertas mano, kad visuomenės požiūris į smurtą pasikeitęs
G. Navaičio nuomone, smurtas tarp paauglių šiuo metu nėra toks didelis, kaip anksčiau, tačiau, kad aiškiau pateiktų savo atsakymą, jam reikėtų remtis tyrimais. Jis teigia, kad šiais laikais bent jau požiūris į smurtą yra į gerąją pusę pakitęs, o paaugliai, sulaukdami kritikos viešoje erdvėje dėl jų neadekvataus elgesio, patys imasi stebėtis.
„Aš drįsčiau bent jau pasiūlyti tokią hipotezę, kad vargu, ar to smurto yra, sakysim, lyginant su tuo, kas buvo prieš 20 metų, prieš 50 metų, manyčiau, kad jis arba sumažėjęs, arba likęs tame pačiame lygyje. Bet sakau, reikėtų remtis tyrimais, ne mano kokia prielaida.
Kas yra akivaizdžiai pasikeitę: visuomenės požiūris į smurtą, reiškia, yra ribojamas tas smurto kiekis. Kitas dalykas, iš kitų atvejų matome, kad smurtas tampa labiau žinomas ir labiau viešas, nors mes daug kritikuojame ir, iš tiesų, yra daug problemų su socialiniais tinklais, su informacija, kuri atsiranda „Youtube“.
Faktas, kad patys paaugliai yra ne kartą paviešinę savo asocialų, smurtinį elgesį. Tai tiesiog rodo tam tikrą psichologinio nebrandumo požymį. Po to daugelis iš jų, kada tai tampa svarstymo objektas, kada susilaukia suaugusiųjų kritikos, bausmių, jie patys kaip ir stebisi savo elgesiu“, – sakė jis.
Emocinis ugdymas neturėtų būti toks, koks yra dabar
Psichoterapeutas atkreipė dėmesį, kad pats emocinis ugdymas galėtų būti geresnis. Kai paaugliai supras ne tik savo jausmus, bet ir pastebės kitų jausmus, ims rūpintis kitais, tada jų požiūris į smurtą bus kitoks.
„Tai tada tiesiog atkreipčiau dėmesį, kad išvis emocinis ugdymas tikrai turėtų būti žymiai geresnis, nes gebėjimas suprasti kito žmogaus jausmus, į juos atsižvelgti bei empatiškumas yra vienas iš tų brandos uždavinių, kuriuos paauglys turi pasiekti.
Kartais tai manome, kad yra skiriama kitiems. Paauglys turi suprasti savo paties jausmus: suprasdamas save, suprasdamas kitus, jis natūraliai įgyja, vėlgi kabutėse pasakysiu, „skiepus“ prieš polinkį smurtauti“, – mąstė G. Navaitis.
Kur slypi smurto troškimas: iš kur jis atsiranda?
Specialisto manymu, nuo mažų dienų vaikai, dar nesuvokdami savo fizinių veiksmų prieš kitus, yra mokomi, ko nedaryti, ką daryti. To reikėtų neapleisti, kad su laiku paaugliai taptų brandesniais.
„Mažas vaikas, sakysim, dviejų, trijų metų jis gali mojuodamas rankomis trenkti mamai ir po to labai nustebti, kai jį išbara už tai.
Kai su tuo susiduria keletą kartų, jis supranta, kad to negalima daryti, todėl pavadinčiau emocinį smurtavimą, kuriame nėra nei prasmės, nei tikslo, turėtume sieti su paauglio nebrandumu ir atitinkamai siekti, kad jis taptų brandesnis“, – paaiškino G. Navaitis.
