Per 2015 m. dėl smurto artimoje aplinkoje policija sulaukė daugiau kaip 38 tūkst. pranešimų. Tačiau kas slepiasi po šiais skaičiais? Ogi sistemos trūkumai ir protu nesuvokiamas žiaurumas.
Specialistai beda pirštu į trūkumus
Asociacijos Vilniaus Moterų namai, atliekančios specializuotos pagalbos centro (SPC) funkcijas Vilniaus mieste direktorė Lilija Vasiliauskienė du dešimtmečius dirba šioje srityje. Portalui tv3.lt specialistė atskleidė negailinti karčių pastabų tiek policijos pareigūnams, tiek Seimo nariams.
Pasak jos, centrą pasiekia ne visi pranešimai apie smurto atvejus ir aukas.
„Įstatymuose juodu ant balto parašyta, kad asmuo privalo gauti apsaugą ir pagalbą nuo pirmo kreipimosi į teisėsaugos įstaigas. Pas mus du trečdaliai asmenų, negauna jokios pagalbos. Ir apie juos netgi nepranešama SPC.
Vien per 2015 m. Vilniaus miesto SPC gavo informaciją apie beveik 1000 smurto atvejų, iš jų – apie 100 moterų kreipėsi pačios.
Įstatymas yra toks, kad smurtautoją reikia pašalinti iš aplinkos. Tai yra naujausias ir moderniausias mūsų įstatymo aspektas.
Vieną kartą ne moteris yra bauduojama ir ištremiama į kažkokią prieglaudą, iš kurios ji stengiasi pabėgti. Ten esant, jos reikalai dar pablogėja, nes smurtautojas, likęs būste gali toliau niokoti turtą, jį užstatyti ar kitaip kenkti.
Ir be to, savo namus turi palikti ir vaikai, o tai visiškai prieštarauja jų interesams. Nepatogumus ir savo nelestino elgesio pasekmes turi patirti smurtautojas.
Nors įstatyme reglamentuojamas pagalbos nukentėjusiam asmeniui teikimo modelis, numatantis policijos ir SPC veikimo sinergiją, tarpinstitucinis bendradarbiavimas nevisada vyksta taip, kaip turėtų.
Įstatymas buvo papildytas nuostata, kad policijos pareigūnai privalo pranešti SPC apie kiekvieną jiems žinomą smurto atvejį ir informuoti nukentėjusį, kad su juo susisieks regioninis SPC. Tačiau per 2015 metus Vilniuje iš 3000 kreipimųsi į policiją Vilniaus miesto SPC buvo informuotas tik apie mažiau nei 1/3 jų.
Nuo įstatymo priėmimo iki šios dienos, dramatiškai didėja kreipimųsi į valstybės institucijas skaičius (atitinkamai 2012 metais užfiksuota 18 268, o 2015 jau 38 510 kreipimųsi). O dar pridėkim kiek asmenų į SPC pagalbos kreipiasi tiesiogiai.
Tai rodo, kad yra mechanizmas sukurtas, kad žmonės pasitiki valstybe, yra prasmė kreiptis.
Tačiau kalbėkim tiesiai šviesiai: dalis kreipimųsi yra pakartotini, tik tokios statistikos nėra. Nors tai aiškiai rodo, kad smurtas nebuvo sėkmingai užkardytas“, – kalbėjo specialistė.
Moterys atskleidžia žiauriausius nusikaltimus
L. Vasiliauskienė pasakoja, kad gavus pranešimą iš policijos apie smurtą šeimoje, kalbamasi su auka, aiškinamasi, kas iš tikrųjų įvyko. LR Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas nurodo, jog nukentėjęs asmuo skundo neteikia, tam kad būtų išvengta pakartotinio smurto, keršto, teroro. Vilniaus miesto SPC direktorės teigimu, tokiais atvejais labai svarbus pareigūnų jautrumas, profesionalus ir korektiškas elgesys su nukentėjusiu asmeniu, siekiant išvengti antrinio traumavimo, susijusio su šiurkščiu institucijų darbu.
„Siekiant palengvinti nukentėjusio asmens bendradarbiavimą su policija, SPC teikia pažymas apie jam žinomus smurto faktus, kuriems aprašyti kartais „jaučio odos“ neužtenka. Tuo tarpu policininkas nevisuomet geba prakalbinti nukentėjusį asmenį.
Turėjom atvejį, kai pareigūnai neatrado smurto, o mes išsiaiškinom sunkiausius nusikaltimus: prievartavimą, fizinį smurtą vaikų akivaizdoje, smaugimą, daugybę baisių dalykų.
Vien apgyvendinimo paslaugų suteikimas negali būti laikomas specializuota pagalba – neužtenka pristatyti moterį į prieglaudą, svarbu suteikti jai visą reikalingą informavimą, konsultavimą, palaikymą, tarpininkavimą institucijose ir visada žinoti, kad smurtas artimoje aplinkoje yra ilgalaikis, cikliškai pasikartojantis reiškinys, ir išeiti iš įdingo smurto rato moteriai nėra lengva, tai užtrunka ilgesnį laiką.
Vis dėlto moterų požiūris į smurtą keičiasi ir vis daugiau kreipiasi po pirmo atvejo.
„Daugėja moterų, kurios, pasinaudodamos mūsų pagalba, ryžtingai nutraukia smurtinius santykius ir nesitaiksto su smurtautoju. Kaip žinia, pirmasis smurto atvejis turėtų būti ir paskutinis, smurtautojas turi pajusti, kad toks elgesys yra nepriimtinas ir gali būti baudžiamas. Deja, pasitaiko atvejų, kai sužinome apie smurtą, kuris tęsiasi net keletą dešimtmečių ir pirmą kartą buvo išviešintas tik priėmus Įstatymą, kreipiamasi tuomet, kai jau atsitinka kažkas žiauraus.
Dažnai kreipiamasi, kai paaiškėja seksualinis smurtas prieš vaikus. Atkreipkite dėmesį, ten kur mušama, ten ir prievartaujama, ir kenčia tiek moterys, tiek vaikai.
Visuomenės pokyčius rodo ir tie beveik 40 tūkst. Pranešimų 2015 metais, moteris išdrįsta kreiptis, nes tikisi efektyvios pagalbos ir apsaugos, tai rodo, jog pasirinktas apsaugos nuo smurto modelis yra teisingas tik reikia jį sustiprinti jį ir nenuvilti besikreipiančiųjų“, – pabrėžė L. Vasiliauskienė.
Seimas ir vėl neišklausė
Su tarptautine praktika gerai susipažinusi L. Vasiliauskienė teigė, kad Seimui buvo siūlomos efektyvesnės nukentėjusių asmenų apsaugos priemonės. Tačiau skubos tvarka šių metų spalio viduryje priimtos įstatymo pataisos buvo „apvalytos“ nuo tokių pasiūlymų.
„Mes siūlėme, paprastą ir gracingą smurtą ir prievartą artimoje aplinkoje kenčiančių asmenų apsaugos problemos sprendimą, tuo pačiu palengvinant ir policijos pareigūnų darbą – civilinės apsaugos priemonės arba policijos išduodamo
Apsaugos nuo smurto orderio įvedimo į Lietuvos teisinę bazę, tai yra apsauga skiriama ir nepradėjus ikiteisminio tyrimo, nuo pat pirmo kontakto su teisėsauga, ką ir numato ES Nusikaltimo aukų teisų direktyva.
Dabar gi naujai priimtos pataisos leidžia 24 val. „vertinti grėsmę“, dar 24 val. kažkur kreiptis, svarstyti ir priimti sprendimą dėl apsaugos priemonių skyrimo. Taigi, 48 val. smurtautojas paliekamas su auka, todėl neužkertamas kelias toliau smurtauti“, – piktinosi direktorė.
Keista situacija nuolat kartojasi, kai seimūnai pamiršta išklausyti ir pasitarti su tais, kurie dirba ir mato realius atvejus tiesiogiai. Moterų NVO nekartą sulaukė aukščiausių šalies vadovų palaikymo, tačiau lemiamu momentu, praktikai paliekami už durų. Vis dėlto L. Vasiliauskienė nežada ramiai į tai žiūrėti.
„Nors įstatymo pataisos dar neįsigaliojusios, mes nespėjome jų užprotestuoti vos priimtų, bet susirašinėjame su prezidentūra ir prašome tarpininkauti, kad naujai išrinktas Seimas iš naujo svarstytų įstatymo pataisas, šį kartą tariantis su NVO ekspertais.
Be to, Lietuvos situacija, lyginant su kitomis Europos šalimis, yra dvejopa – mes turime vieną progresyviausių smurto artimoje aplinkoje įveikimo mechanizmų, bet neužtikrinus jo įgyvendinimo net du trečdaliai besikreipiančių asmenų negauna nei pagalbos nei apsaugos.
Baudžiamajį kodeksą reikėtų papildyti taip vadinama specialiąja norma, įrašant kad smurtas artimoje aplinkoje yra nusikaltimas, už kurį baudžiama laisvės atėmimu.
Galbūt atsirastų pagrindas vertinti tai, kad auka buvo terorizuojama, persekiojimas mėtomi jos daiktai, jai buvo grasinama, ji buvo vejama iš namų, o ne tik tos septynios mėlynės, kurias suskaičiuoja policijos patrulis. Tai padėtų pareigūnams kvalifikuoti smurtą“, – apie situaciją ir siūlomas priemones kalbėjo specialistė.
Išsilavinimas nuo smurto neapsaugo
Visuomenėje gajūs stereotipai, kaltinantys pačias moteris, kodėl jos neapsigina ar bent jau ilgai kenčia smurtą namuose. Dažnai stebimasi ir klausiama, kodėl išsilavinusios, užimančios aukštas pareigas moterys, irgi tampa aukomis. L. Vasiliauskienė turi griežtą atsakymą tokiems kaltinimams.
„Smurtas prieš moterį šeimoje yra jėgos ir galios disbalansas, iš moters atimami palaipsniui visi resursai.
Vyras gali būti milijonierius, o ji neturėti 20 eurų savaitei. Būtent ekonominis smurtas dažnai prasideda anksčiau arba eina koja kojon su psichologiniu ir fiziniu smurtu. Tokių istorijų ne vieną matome ar girdime viešumoje.
Iš moters, smurto aukos, apimama psichologinė galia, ji nuolatos terorizuojama. Smurtas taip nuolatos organizuojamas, kad ji gyventų nuolatinėje baimėje, įtampoje. Ir visas jos kūrybingumas sutelktas tik tam, kad ji galėtų išgyventi. Ne be reikalo priimami tokie įstatymai, kad valstybė yra vienareikšmiškai nukentėjusiojo pusėje, nes jis negali situacijos pakeisti. Kadangi yra ydingame smurto rate, kuriame smurtautojas yra kaip voras, kuris tuoj pat čiumpa savo auką, kai tik ji bando iš jo tinklo pabėgti“, – pasakoja specialistė.
Informacijos apie tokius atvejus sulaukiama kasdien.
„Neseniai gavome pranešimą apie viename didesniame Lietuvos mieste gyvenančią moterį, kuri užima tam tikras pareigas ir nenori būti atskleista. Ji žino, kad jos smurtautojas miega su septynmete dukra. Be to, kad vaiku yra siaubingai manipuliuojama, jis dar ir prigąsdintas.
ES Nusikaltimo aukų teisių direktyva įpareigoja vieną kartą apklausti vaiką, filmuoti, netampyti po apklausas, neduoti akistatų su smurtautoju, neliudyti teisme. O dabar moterys bijo išviešinti, kad vaiką užtampys po institucijas. Ir panašu, kad gali taip atsitikti“, – kalbėjo L. Vasiliauskienė.
Žiaurumui nėra ribų
Kaip paminėjo specialistė, ten kur smurtaujama, dažnai ir prievartaujama. Jos teigimu tai yra pakankamai dažnas reiškinys.
„Kol moters siela nesutrypta ir ji visiškai nepalaužta, tai vaikai apsaugoti. Moters įgalinimas, apsauga ir pagalba yra galimybė užkardyti kitus nusikaltimus, įskaitant nusikaltimus prieš jos vaikus.
Dėl vaikų patiriamos seksualinė prievartos , tai tarptautinė statistika tokia – viena iš trijų mergaičių ir vienas iš septynių berniukų yra patyrę nepageidaujamus seksualinius kontaktus iki jai ar jam sukako 18 metų.
Turime nepamiršti , jeigu sustiprinama motiną, padedama vaikui. Vaiko talpinimo į instituciją išvengiama efektyviai užkardant smurtą prieš moteris ir vaikus šeimoje, o tam ir skirtas LR Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas“, – svarstė direktorė.
Pašnekovė prisiminė ir plačiai visuomenėje nuskambėjusį smurto atvejį prieš žinomą moterį. Tai istorija plačiai apskriejusi Lietuvą, kai vyras nušovė žmoną, dukrą ir nusišovė pats. Tai buvo nuostabi moteris, užėmė aukštas pareigas, politikė, ligoninės direktorė, miesto tarybos narė, įtakinga partijos narė. Ji vaikščiojo su mėlynėmis, visi matė, visi nuleidę galvas žiūrėjo.
Išmoktas visuomenės bejėgiškumas buvo kol neturėjom įstatymo. Dabar jį turime, todėl būtina siekti jo efektyvaus įgyvendinimo. Svarbu žinoti, jog , priėmus įstatymą bet kuris iš mūsų – kaimynas, draugas, net praeivis gatvėje, išgirdęs triukšmą, dūžtančius daiktus, moters ir vaikų šauksmus, gali paskambinti bendruoju pagalbos telefonu 112, o pareigūnai turi atvykti ir užkirsti kelią smurtui“, – pabrėžė L. Vasiliauskienė.
Policija statistikos nepagražina
Policijos pareigūnai yra būtent tie žmonės, kurie pirmieji ir labiausiai susiduria su smurto aukomis bei smurtautojais. Jie ne tik užregistruoja tūkstančius pranešimų, bet ir sprendžia situacijas. Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vadovas Ramūnas Matonis portalui tv3.lt pasakojo apie kiek kitokią smurto atvejų situaciją.
„Tikrai neturiu informacijos, kad pareigūnai būtų nepranešę SPC apie smurto atvejus ar aukas. Kita vertus, ne visi atvejai pasitvirtina, kaimynai iškviečia, o atvažiavus paaiškėja, kad ten tiesiog triukšmas, muzika.
Žinoma, gali pasitaikyti išskirtinių, vienetinių atvejų kaip ir kiekvienoje srityje.
Labai aišku, kodėl kreipimųsi padaugėjo – kai valstybė pareiškė, kad už tai yra baudžiama, numatyta baudžiamoji atsakomybė, tai žmonės pradėjo daugiau kreiptis.
Žmonės pamatė, kad pasiteisino ir todėl daugiau kreipiasi. Tų įvykių, turbūt nepadaugėjo, tiesiog, kad anksčiau buvo kitaip traktuojama, nes jau pareigūnai gali be pareiškimų pradėti ikiteisminius tyrimus.
Juolab, pagal naują įstatymą, pareigūnai patys turi atlikti smurto rizikos veiksnių vertinimą. Ir negirdėjau, kad tai neveiktų ar didelių problemų būtų“, – pasakojo pareigūnas.
Paklaustas, kaip mano, kodėl negerėja statistika, R. Matonis atskleidė savo nuomonę.
„Čia daug visokių priežasčių: ir demografinės, ir socialinės. Juolab, manau, kad kuo geriau dirbama, pasitikima pareigūnų darbu, tuo daugiau sulaukiama pranešimų.
Nemanau, kad jeigu daugėja atvejų, tai policija blogai dirba. Čia atvirkščiai – kaip tik raginam dažniau kreiptis. Matom, kad ir pašaliniai dažniau matydami praneša. Visus atvejus fiksuojam ir tiriam, todėl ta statistika tokia nepagražinta.
Dėl tų 48 val. laikotarpio, tai visi smurtautojai yra pristatomi ne ilgesniam laikui į policiją, mes negalime ilgiau jo laikyti. Nebent yra pagrindas kreiptis į teismą dėl jo suėmimo. Jeigu nėra tokio pagrindo, tai jis yra paleidžiamas.
Visgi, Kaune labai gera praktika yra išnagrinėti ir/ar sprendimą priimti per tas dvi paras, kol jis yra suimtas.
Lietuvoje dabar naujausia statistika tokia, kad 70 proc. bylų yra išnagrinėjamos per 48 val. arba priimamas koks nors sprendimas.
O ir keliamas toks reikalavimas, kad kuo daugiau tokių bylų būtų išnagrinėtos per 48 val. arba tam tikri procesiniai sprendimai priimti, kad tas smurtautojas negrįžtų vėl muštų ar grasintų“, – pasakojo policijos atstovas.
