Apie tai, ką daryti, kad vaikai būtų sveikesni, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Lietuvos sporto universiteto profesorius Arūnas Emeljanovas ir šeimos gydytojas Valerijus Morozovas.
Profesoriau, kokios priežastys, kad vaikų fizinis pajėgumas ir bendrai sveikata prastėja?
A. Emeljanovas: Priežasčių turbūt yra ne viena, bet, žinoma, pagrindinė – vis dar mažėjantis mokinių fizinis aktyvumas. Priklausau organizacijai Active Healthy Kids Global Alliance, paskutinį tyrimą atlikome 57 šalys. Nuo 2018 iki 2022 metų fizinis aktyvumas šiek tiek mažėjo, o tai tiesiogiai daro įtaką ir fiziniam pajėgumui.
Taip pat ilgėja pasyviai praleistos laisvalaikio valandos. Naujausi mūsų tyrimai rodo, kad jauni žmonės, 11-okai, 12-okai, praleidžia 5ע valandas pasyviai rekreaciniais tikslais. Ką reiškia rekreacija, turbūt visi suprantame – skrolinimas, žaidimai ir pan.
Na, ir, žinoma, mityba, o su tuo susijęs ir nutukimas. Bet, kaip ir gydytojas sakė, labai daug kas priklauso nuo tėvų. Mokykla gali daryti įtaką politikai, gali sudaryti idealiausias nacionalines programas, intervencijas, bet jeigu šeimoje bus blogasis požiūris į mitybą ir, gal negražiai pasakysiu, puoselėjama tinginystė, tai rezultatai negerės ir toliau.
Gydytojau, kalbant apie mitybą, turime įvairiausių madų: ir vegetarizmą, ir veganizmą. Ko iš tiesų reikia vaikui? Ar gerai nuo mažų dienų pratinti vaiką būti veganu arba vegetaru?
V. Morozovas: Galima tai daryti, bet yra ypač sudėtinga pasiekti subalansuotą veganišką arba vegetarišką mitybą vaikui. Aišku, forumuose atsiras tūkstantis mamyčių, kurios aiškins, kad V. Morozovas nieko nesupranta, bet visgi tai daryti yra ypač sudėtinga.
Pagrindinis dalykas – čia nieko naujo – yra įvairumas, saikas ir režimas. Vaikas neturi būtinai valgyti taip, kaip yra sudėliota kokio nors dietologo: tiek gramų baltymų, tiek gramų angliavandenių ir riebalų.
Ne – vieną dieną gali būti daugiau, kitą dieną mažiau, bet esmė, kad nebūtų vienos maisto rūšies. Neseniai buvo straipsnis apie berniuką, kuris valgė vien keptas bulves ir mamai atrodė, kad tai gerai, nes bulvė yra sveika.
Turi būti įvairumas – vaikas turi gauti visas medžiagas. Ir aišku, kad iš to pasirinkimo nebūtų šlamštmaisčio, nebūtų didelio saldumynų kiekio, nebūtų didelio saldiklių kiekio (dirbtiniai saldikliai yra dar blogiau negu cukrus) ir nebūtų greito įsisavinimo angliavandenių, kurių mums iš principo nelabai reikia.
Tai tikrai žalos vaiką ir, svarbiausia, žalos jo mitybos įpročius. Jeigu jis įpras taip maitintis, taip maitinsis ir toliau.
Saldumynų yra labai didelė įvairovė. Tėvai gali nueiti į kraštutinumus: vieni sakys, leidžiu viską, nes saldumynų ir taip labai daug, o kiti – neleidžiu nieko. Tikriausiai nei vienas, nei kitas kraštutinumas nėra gerai?
V. Morozovas: Nė vienas kraštutinumas nėra gerai. Yra nuostabi, iš skandinavų odontologų atėjusi taisyklė: saldainiai – šeštadienį, nors ir kibirais, bet tik šeštadienį. (Šypsosi.) Tai ir išmoko režimo, ir duoda tam tikrą pavadžio atleidimą ir savęs pasilepinimą.
Profesoriau, nutukimas – ar mes kuo nors išsiskiriame iš kitų Europos valstybių?
A. Emeljanovas: Nelabai. Ir Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) yra įvardijusi, kad tai nutukimo pandemija.
Iš tikrųjų, visose šalyse, netgi ir tose, kurios anksčiau buvo prastos ekonominės situacijos, <...> dabar ten nutukimas, ypač vaikų, didėja. Tik kelios šalys stabilizavo situaciją. Viena iš jų Vengrija, kita – Slovėnija. <...>
To stabilizavimo priežastys – ir šeimos, ir politinės. Daug fizinio ugdymo pamokų, bet jos yra kokybiškos. Yra monitoringo sistema, tiek fizinio pajėgumo, tiek fizinio ugdymo pamokų. Mokykla negali veikti be stadiono, be sporto salių. Mokykla negali veikti be fizinio aktyvumo politikos toje bendruomenėje.
Tai per dešimtmetį tose šalyse jau duoda vaisių – vaikų nutukimas nebedidėja, jis stabilizavosi. Pas mus vis dar šiek tiek matomas didėjimas.
Ar tose šalyse – Vengrijoje, Slovėnijoje – fizinis pajėgumas taip pat kyla gerąja linkme?
A. Emeljanovas: Taip. Tos šalys <...> turi nuolatinę mokinių fizinio pajėgumo stebėseną, monitoringo sistemą. Mes taip pat ją turime nuo 2019 m., bet ji dar buksuoja. „Ant popieriaus“ yra, o praktiškai nėra taip lengva ją įgyvendinti, bet labai tikiuosi, kad ji bus įgyvendinama ir turėsime priežiūros sistemą.
Nes jeigu tu matai, kad fizinis pajėgumas ir ištvermė rajone X nuolat blogėja arba negerėja, tada galima daryti kažkokias intervencijas: galbūt daugiau neformalaus ugdymo valandų, galbūt seminarai, paskaitos, pokalbiai su tėvais. Iš tikrųjų tos monitoringo sistemos šalyse veikia.
Visas pokalbis – laidos įraše straipsnio pradžioje.
