Be to, teisėjų kolegija pripažino kaltu ir dėl dokumentų klastojimo epizodų, dėl kurių žemesnės instancijos teismas eksprokurorą buvo išteisinęs.
Po praeitą savaitę paskelbto Apeliacinio teismo verdikto nuosprendis įsiteisėjo, dabar eksprokuroras yra pripažintas kaltu dėl visų veikų, pagal kurias ir buvo perduotas teismui.
„Teismas pripažino kaltu pagal visą pirminio kaltinimo apimtį, patvirtino kaltinimus“, – BNS sakė Generalinės prokuratūros prokurorė Vilma Vidugirienė.
E. Šleiniui nuosprendžiu yra skirta vienų metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant tam pačiam laikotarpiui. Bausmės atidėjimo laikotarpiu nuteistasis įpareigotas tęsti darbą arba, jo netekus, užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje.
Bylos duomenimis, buvęs Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras E. Šleinius nuo 2003 metų iki atleidimo iš tarnybos 2013 metais neperdavė vieno savo paties pradėto ikiteisminio tyrimo medžiagos ikiteisminio tyrimo įstaigai tyrimui atlikti, o jam pavestuose kontroliuoti daugiau kaip 50 ikiteisminių tyrimų nepriėmė galutinių procesinių sprendimų – t. y. nenutraukė ikiteisminių tyrimų ar neperdavė bylų teismui.
Taip pat nustatyta, kad ikiteisminius tyrimus atlikusiems pareigūnams tuometinis sostinės prokuroras E. Šleinius suteikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad procesiniai sprendimai priimti, bei pasirašė statistines bylų korteles, jose nurodė melagingus duomenis apie tariamai priimtus sprendimus.
Kaltinimo duomenimis, siekdamas nuslėpti šias aplinkybes, E. Šleinius prokuratūros registracijos žurnaluose įrašydavo duomenis, kad ikiteisminio tyrimo medžiagos grąžintos tyrimą atlikusioms įstaigoms, nors ikiteisminių tyrimų medžiagas laikė savo žinioje.
Iš tarnybos prokuratūroje prokuroras E. Šleinius pasitraukė savo noru 2013 metais. Ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu pradėtas 2016-aisiais po atlikto tarnybinio patikrinimo.
Pasitraukdamas iš tarnybos prokuratūroje, kaip teigia Generalinė prokuratūra, savo kontroliuotų ikiteisminių tyrimų medžiagų E. Šleinius negrąžino nei ikiteisminio tyrimo įstaigoms, nei skyriaus vyriausiajam prokurorui, o, pasinaudodamas tuo, kad šios medžiagos buvo jo žinioje, neteisėtai išnešė iš prokuratūros patalpų. Dalį iš jų, jau nedirbdamas prokuroru, E. Šleinius 2014 ir 2016 metais grąžino ikiteisminio tyrimo įstaigoms, o dalį, įtariama, paslėpė ar prarado.
E. Šleinius kaltės nepripažino visiškai, jis teigė, kad dirbdamas prokuroru ikiteisminio tyrimo medžiagas patikrinimui ar procesinio sprendimo priėmimui gaudavo su lydraščiais, kiek pamena, visos medžiagos buvo registruojamos raštinėje, jas atnešdavo prokuratūros darbuotojas – kanceliarijos darbuotoja ar sekretorė.
Pasak eksprokuroro, priėmęs procesinius sprendimus ar patikrinęs ikiteisminio tyrimo medžiagas – medžiagą gražindavo per raštinę arba su lydraščiu perduodavo į teismą. Jis teigė, kad galėjo būti, kai byla nebūdavo registruojama raštinėje tais atvejais, kai perduodama į teismą pagreitinto proceso tvarka.
Jei po patikrinimo gauta su lydraščiu byla būdavo grąžinama į įstaigą ne per raštinę, o atvykus pareigūnui byla būdavo grąžinama tiesiai į rankas, pareigūnas pasirašydavo ant bylos atsiuntimo lydraščio, kad bylą gavo.
E. Šleinius teigė, kad dirbdamas prokuroru jokių bylų iš prokuratūros neišnešė, nepaslėpė, tarnyba nepiktnaudžiavo, jei žurnaluose nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo medžiagos grąžintos ikiteisminio tyrimo įstaigoms, vadinasi, jis jas grąžino.
Atleistas iš tarnybos prokuratūroje jis teigė, jog buvo keletą kartų užėjęs į ikiteisminio tyrimo įstaigas – Karo policiją, tuometinį Lukiškių kalėjimą, Laisvės atėmimo vietų ligoninę – pasiklausti kaip sekasi ar „išgerti arbatos“, tačiau jokių bylų, kaip nurodyta pranešime apie įtarimą, jiems neperdavė.
Eksprokuroro bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad dėl E. Šleiniaus neteisėtų veiksmų suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai, buvo prarasta galimybė išsiaiškinti galbūt padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, nustatyti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn kaltus asmenis, nėra atlyginta nusikalstamomis veikomis padaryta turtinė ir neturtinė žala.
Be to, nepranešus proceso dalyviams apie priimtus sprendimus, nebuvo sudaryta galimybė apskųsti neteisėtų sprendimų įstatymų nustatyta tvarka aukštesniajam prokurorui ir teismui bei nebuvo įgyvendintos kitos įstatymuose numatytos nukentėjusiųjų asmenų teisės, nebuvo įvykdytas teisingumas.
Konstatuota, kad E. Šleinius sudarė sąlygas galbūt kaltiems asmenims išvengti atsakomybės, ignoravo Konstitucijoje įtvirtintą prokuroro prievolę visais atvejais ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus bei prokuroro priesaiką vykdyti Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai atlikti savo pareigas.
Teismo nuosprendyje rašoma, kad E. Šleinius „diskreditavo prokuroro vardą“, savo elgesiu sumenkino prokuratūros autoritetą ikiteisminių tyrimo įstaigų pareigūnų atžvilgiu bei visuomenės pasitikėjimą prokuratūra ir valstybės teisine sistema, „akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti įstatymų ir kitų teisės aktų“ ir taip, pasak teismo, padarė didelę neturtinę žalą prokuratūrai ir valstybei.
Taip pat nurodoma, kad dėl tokių E. Šleiniaus veiksmų didelės neturtinės žalos patyrė valstybė, kadangi iš esmės buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, nešališkumo, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisėtumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos valstybės institucijos – prokuratūros, – funkcijos ir veiklos principai bei diskredituotas Lietuvos prokuroro vardas.
Buvęs sostinės prokuroras E. Šleinius anksčiau yra tyręs ir kai kurias rezonansines bylas – pavyzdžiui, sovietų agresiją neigusio Algirdo Paleckio bylą.
Už padarytas nusikalstamas veikas, buvusiam prokurorui grėsė bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki 6 metų.
