Plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą pradžioje pametinukų mama, kaip dauguma šio kaimo žmonių, tikėjosi ramiai „pralaukti neramumus užkampyje“, tačiau atsidūrė vieno įnirtingiausių Kyjivo gynybos mūšių epicentre.
Kaip sako Natalija, šiandien čia likęs vos trečdalis buvusių gyventojų. Kaimynų namo vietoje – duobė, kiti pasitraukę į saugesnes teritorijas pačioje Ukrainoje ar gavę prieglobstį užsienyje. Kas gali, grįžo namo ir, kaip Natalijos šeima, bando po truputį iš naujo kurtis, padedant valstybei, Caritui, kitoms humanitarinėms organizacijoms.
Išvažiavo, kaip stovi
„Kai prasidėjo puolimas vieną naktį likome namie, o paskui su vaikais rūsyje sėdėjome. Iš vienos pusės buvo mūsiškiai, iš priešingos – rusų kariai, o mes per vidurį. Dieną naktį girdėjome sprogimus ir šaudymus: tai iš vienos, tai iš kitos pusės. Labai baisu buvo. Pradėjo namai degti. Vienų, kitų kaimynų. Ėmėm ir išvažiavom, kaip stovim. Dar Ukrainos kariai buvo, o paskui orkai pradėjo eiti artyn. Labai daug mūsų vaikinų čia žuvo. Memorialą matėt?“ – lydėdama per kaimą viską rodė Natalija.
Prisiminė, kaip per pora savaičių buvo susprogdinti tiltai per upę, tik vienas liko. Per jį rusų kariai ir atėjo į Moščiunus. Apsigyveno žmonių namuose. Natalijos – irgi.
Kodėl kareiviai vieni kitiems nešiojo vietinių daiktus? Natalija svarsto, kad galbūt jais mainėsi, bet po kokios savaitės ukrainiečiams atkovojus teritoriją pabėgo viską palikę. Paskui vėl rusai atėjo. Ir taip pirmyn atgal keturis kartus.
Net žaislai – apie karą
„Ano namo rūsyje buvo jų štabas, o viršuje – ligoninė, – rodo Natalija. – Grįžę žmonės daug kruvinų bintų rado, uniformų. Kai galutinai ukrainiečiai išvarė rusus, vietinių namo neleido, kol nepašalino sprogmenų, kūnų. Mums tik fotografijas rodė, kad čia pilna lavonų buvo. Daugiausia – kaimo pradžioje, kur įvažiavote. O kapinių viduryje – didžiulės bombos dalys“.
Labiausiai nukentėjo Natalijos namo antrasis aukštas. Vaikų kambarių pusėje viską „nunešė“, matyt iš ten antskrydžiai buvo. Nebeliko ir daržinės.
„Pamažu atsistatinėjam. Vyras krosnį pats sumeistravo. Dabar jau geriau, o kai grįžom, čia viskas užversta buvo, negalėjome užeiti, dvi savaites pas kaimynus gyvenome“, – pasakoja Natalija.
Skaudžiausia jai prisiminti, kaip bijojo grįžti. Sėdėjo pas kaimynus verkdama, žiūrėjo namų pusėn, o užeiti nepajėgė. Iki dabar sunkumas širdyje likęs ir, galvoja, tikriausiai nebepraeis.
Kol kas ji neįsivaizduoja „kaip sugrąžinti psichiką į normalumą“. Mato, kad dukra irgi labai bijo, ypač kai girdi šaudant ar sprogimus, o sūnus priešingai – sako, kad tegu kas nori šaudymo, jis nebijos. Visi jo žaislai dabar apie karą.
Be paramos niekaip
„Nebūtume patikėję, kad gyvenime teks tai patirti. Mūsų kaimas toks atokus buvo – kai pradėjo eiti kalbos, kad gali būti karas, ne tik man, bet ir kitiems čia gyvenantiems, su kuriais kalbėjau, nebuvo didelio nerimo. Dalis gyveno Kyjive, o čia kaip į vasarnamius atvažiuodavo. Visi kalbėjo: „Mes į Moščiunus važiuosim, ramiai karą pralauksim, kas čia mus ras, kam mūsų reikės“.
Ar grįš kaimynai? Jeigu padės atsistatyti, žmonės grįš: „Žada, kad pagelbės, nes be paramos – niekaip. Štai čia – pensininkės namas buvo, iš pensijos žmogus juk niekaip neatsistatys“, – sako 7 ir 8 metų vaikų mama.
Toje pačioje gatvelėje gyvenanti močiutė Nina irgi tik per patį baisumą paliko savo namus. Kurį laiką glaudėsi Kyjive, nes po apšaudymų likus be langų ir durų buvo šalta. Su Carito pagalba langai įstatyti, tačiau stoge – skylė.
Močiutės Ninos mėtos
Paklausta, ko šiuo metu labiausiai reikia, liepos pradžioje Lietuvos karitiečių lankyta močiutė Nina sakė, kad lietaus. Laistė, kiek pajėgė, bet dideliam daržui daug vandens reikėjo. Senolė kvietė atvažiuoti po savaitės kitos, kai baigs nokti pomidorai, agurkai, dairydamasi, ko mums lauktuvių įdėti: „imkit bent ridikėlių“. Pasakojo, kas geriausia organizmui, kas – širdį ramina. Skynė mėtų, melisos, rodė, ko dar priaugino, ir kad visiems visko užteks.
„Aš jums pasakysiu, kad šitas namas labai didelis buvo, – kviesdama į vidų kalbėjo močiutė. – Kai pradėjo bombarduoti karo pradžioje – viskas ant mūsų krito: granatos, bombos. Labai stipriai čia bombardavo. Mūsiškiai liepė greitai trauktis, kad per 15 minučių susiruoštume“. Kyjive pas artimuosius buvo saugiau, bet ji labai norėjo namo.
Kai sudėjo langus, grįžo. Skylę stoge visaip bando dengti celofanais, kad namas nešlaptų. Bet vėjas vis nuplešia. Reikia taisyti.
Dukart pabėgėlis
Valentynas Bebyko iš Caritas Ukraine nuo 2014-ųjų jau du kartus netekęs namų. Miestas, kuriame jis gyveno – okupuotas. Prieš metus perkėlė savo 85 metų mamą ir seserį iš Donecko į Lenkiją. Garbaus amžiaus mamai buvo labai baisu palikti namus, tačiau gyventi Rusijos okupuotoje teritorijoje – dar baisiau.
„Galbūt po išlaisvinimo galės grįžti, kaip mes su žmona ir sūnumi grįžome į Hostomelį, į kurį buvome persikėlę, kai tik jį išlaisvino“, – viliasi karitietis.
Jo žodžiais, kuo trumpiau Ukrainoje bus rusų kareiviai, tuo mažiau reiks atstatymų ir pagalbos: „Čia jie buvo mėnesį, o mes gi matėme, kaip atrodo teritorijos, atkovotos po 9 mėnesių rusų okupacijos“.
Svarbiausia – darbas
Vienas iš jo paties tikslų, kad visa, kas sugriauta, būtų atstatyta. Kitas tikslas – kad darbą rastų kuo daugiau žmonių iš karo paveiktų teritorijų: „Geriausia humanitarinė pagalba – darbingiems žmonėms duoti darbo. Reikia atkurti ne tik sugriautus namus, bet ir sugriautą žemės ūkį ištisuose kaimuose, kuriuos agresorius paliko be technikos. Ne anekdotai, kad atsitraukdami iš okupuotų teritorijų Rusijos kariai net šuns būdas išsivežė“.
Pasak Valentyno, atstatymai, kuriuos matėme Hostomelyje, Irpinės, Bučos apylinkėse – tik trečias humanitarinės pagalbos etapas. Pirmasis – gyvybiškai svarbi pagalba: maistas, vanduo, vaistai, elementariausia higiena. Antras etapas – stabilizacija: pasiūlyti šelterius (apgyvendinimo vietas) namų netekusiems žmonėms, kur jie su šeimoms galėtų žmoniškiau gyventi, ir tik trečias – atstatymas, kai karo veiksmai nebevyksta, žmonės gali susitikti su artimaisiais, pradėti dirbti ir uždirbti, pamažu atkurdami savo gyvenimą.
„Yra daug žmonių, kurie iš Vakarų grįžta į deokupuotas Ukrainos teritorijas, tačiau jiems taip pat reikia pagalbos. Carito patirtis dirbant visoje Ukrainoje rodo, kad humanitarinis atsakas yra pats pirmasis žingsnis. Ne mažiau svarbūs tolesni – psichologinė pagalba traumuojančius įvykius patyrusiems žmonėms, taip pat pagalba įsidarbinant ir atliepiant kitus poreikius“, – lydėdamas į Švč. Dievo Motinos Gimimo bažnyčią Irpinėje apibendrino Valentynas.
Žaizdota šventovė
Būtent šios parapijos pastangomis prasidėjus kariniams veiksmams daugiau nei 7 tūkst. vietinių atsilaikė, nors tėvui Vitaliy Voetsa teko ir tenka laidoti daugybę žuvusių civilių ir karių. Nuo 2022-ųjų vasario – Irpinėje visas didžiulis laukas naujų kapų.
Parapija, kurią be Irpinės sudaro dar keturi miesteliai bei jų apylinkės, nuo pat karo pradžios 2014 metais rūpinasi šeimomis, kurios neteko maitintojų. Dabar tokių vis daugiau, o parapijos namai labiau primena humanitarinės pagalbos centrą.
Kaip pasakojo tėvas Vitaliy, prasidėjus Irpinės puolimui jis su parapijiečiais slėpėsi bažnyčioje. Nuo sugriovimo ją išgelbėjo didžiulis šventoriuje buvęs medis, į kurį pataikė artilerijos sviedinys.
Išdužo bažnyčios langai, skeveldros suniokojo duris, šventovės laiptus. Restauruojant buvo paliktos jų žymės sienose. Skeveldros – kaip karo žaizdos – paliktos ir altoriuose. Kunigo žodžiais, kad žmonės atsimintų, koks pragaras čia buvo.
Tik kartu mes užbaigsim šitą kruviną karą
Kaip pasakojo tėvas Vitaliy, parapija aktyviai bendradarbiauja ne tik su Kyjivo Caritu: „Viso pasaulio Caritas atėjo mums į pagalbą. Per šią ir kitas humanitarines organizacijas galėjome padėti tūkstančiams žmonių maistu, reikalingiausiais daiktais“.
Dabar jau daug kas atstatyta, tačiau 50 proc. Irpinės buvo sugriauta. „Buča buvo užimta ir daug žmonių nužudyta okupacijos metu, o Irpinė griauta iš pykčio, kad nepavyksta paimti Kyjivo. Mūsų bažnyčia taip pat buvo be vandens, be elektros, viskas išdaužyta. Bet atėjo žmonės ir prikėlė šventovę. Kai atvėrėme jos duris man asmeniškai tai buvo pačios tikriausios Velykos“ – prisimindamas ašarų nesulaiko tėvas Vitaliy.
Pasak kunigo, labai daug humanitarinės pagalbos mašinų – iš Lietuvos. Net numeriai nepakeisti. Jis kaip šiandien pamena, koks stebuklas buvo sulaukti 20 greitosios pagalbos automobilių, o taip pat vaistų, medicinos priemonių iš Lietuvos tuo metu, kai ypač reikėjo: ko iš prekybos centrų, vaistinių, medicinos punktų neišgrobstė atsitraukdami Rusijos kariai, tą sunaikino, išdaužė.
„Labai ačiū Lietuvai ir visai jūsų tautai už pagalbą Ukrainai. Grįžę papasakokite, ką savo akimis matėte. Tai ne pasakos, ne filmai, o realybė. Ir tik kartu mes užbaigsim šitą kruviną karą“, – sakė dvasininkas.
Tėvas Vitaliy taip pat dėkingas Lenkijai, kuri labai padeda Ukrainai ir kurioje, vos prasidėjus karui, glaudėsi paties graikų apeigų unitų kunigo šeima. Laimei, išvadavus Irpinę jie turėjo kur grįžti. Kitaip, nei 5,3 mln. į saugesnes teritorijas Ukrainoje perkeltų žmonių ir 8,3 mln. karo pabėgėlių iš Ukrainos, besiglaudžiančių kitose šalyse.
Lietuvos Carito tikslas – surinkti 100 tūkst. eurų apgriautų būstų remontui
Lietuvos Caritas ruošia vežti Lietuvos žmonių paaukotą paramą reikalingiausiais daiktais ir maisto produktais, kurie pasieks labiausiai nukentėjusių Ukrinos teritorijų žmones. Taip pat renkamos aukos apgriautų namų atstatymui deokupuotose Ukrainos teritorijose.
Kaip sakė Lietuvos Carito generalinė sekretorė Deimantė Bukeikaitė, tikslas – surinkti bent 100 tūkst. eurų, nes padėti vienam vienišam seneliui ar šeimai su vaikais reikia nuo 100 iki 3000 eurų paramos: „Prieš žiemą norisi labai konkrečiai padėti užtaisyti skylę šalia Bučos gyvenančios močiutės Ninos namo stoge, prisidėti prie kitų Lietuvos karitiečių lankytų pažeidžiamų žmonių, be maitintojų likusių šeimų namų paremontavimo“.
Lėšų Ukrainai galima pervesti į specialią Lietuvos Caritas sąskaitą – LT257300010115125026, paskirtyje nurodant „Parama Ukrainos žmonėms“. Įmonės, galinčios skirti paramą daiktais ar prekėmis, kviečiamos susisiekti el. paštu [email protected] arba telefonu +37067081814
