Kauno miesto noras atsignybti dalį sėkmingiausių Kauno rajono seniūnijų – tikrai neeilinis reiškinys Lietuvos administraciniame žemėlapyje. Iš pirmo žvilgsnio, toks sprendimas tikrai atrodo įžūliai – saviveikla, teritorinė revoliucija „iš apačios“, vyšnių iš pyrago išrankiojimas, paliekant nei šį, nei tą. O kur dar pasimetę gyventojai, kuriuos gąsdina didesniais mokesčiais už darželius mieste, palieka nežinioje dėl nekilnojamojo turto ir žemės mokesčio dydžio, nes mieste jis didesnis.
Lietuvoje didžiųjų miestų ir žiedinių, juos juosiančių, rajono savivaldybių priešprieša – nieko naujo. Didžiųjų miestų savivaldybės nepatenkintos neteisybe, kad žiedinėje savivaldybėje gyvenantys gyventojai naudojasi miestų viešosiomis paslaugomis, kelių infrastruktūra, uždirba mieste pajamas, tačiau už jas į biudžetą sumokami mokesčiai atitenka žiedinei savivaldybei, nes jie skirstomi pagal deklaruojamą gyvenamąją vietą.
Kauno regione vykstantys teritoriniai ginčai apima dar vieną interesų susikirtimo lauką – Kauno Laisvoji ekonominė zona, kuri priklauso Kauno rajonui, bet itin svarbi ir Kauno miestui. Jos prisijungimas Kauną sustiprintų kaip ekonominį branduolį, padidintų jo reikšmę tarptautiniame urbanistiniame tinkle. Be to, esant vienai administracijai, atsirastų daugiau erdvės sinergijai ir neliktų „paklodės tampymo“ niuansų, didėtų sprendimų priėmimo greitis, aiškumas.
Vis tik labiau pasigilinus, panašu, kad tai labiau formos, nei turinio problema. Administracinis stambėjimas turėtų būti bendrojo šalies teritorinio planavimo proceso dalis, galiojanti visai Lietuvos teritorijai ir sprendžianti visų žiedinių ir miestų savivaldybių priešpriešos ir, apskritai, bendro skaičiaus klausimus.
Vertinant globalias urbanizacijos tendencijas, daugelyje pasaulio šalių keičiasi ir teritorinio planavimo uždaviniai. Ieškoma modernių būdų efektyviai spręsti viešųjų paslaugų, susisiekimo ir mobilumo, inžinerinės infrastruktūros tinklų problemas bei optimizuoti regionų savivaldos administravimo išlaidas.
Lietuva nėra išimtis, urbanizacija pastarąjį dešimtmetį mus palietė kone labiausiai ES tiek vidinės migracijos į šalies didžiuosius miestus, tiek išorinės migracijos į kitus Europos miestus, pavidalu. Gyventojų skaičius sumažėjo reikšmingai, o savivaldybių ir viešųjų paslaugų tinklas nesikeitė ir tapo susitraukusiai Lietuvai per didelis.
Kad esama situacija netenkina, iliustruoja ir Specialiųjų tyrimų tarnybos atlikta visų 60 Lietuvos savivaldybių administracijų nepotizmo intensyvumo (įstaigoje dirbančių giminaičių, sutuoktinių ir sutuoktinių giminaičių dalis nuo visų darbuotojų) analizė. Jos metu buvo nustatyta, kad 18 proc. savivaldybių administracijose dirbančių asmenų yra susiję giminystės ryšiais. Tačiau pastebėta, kad nepotizmo intensyvumas nėra tolygus skirtingų savivaldybių administracijose. Kai kuriose savivaldybėse net trečdalis darbuotojų susiję giminystės ryšiais, pavyzdžiui, Pagėgių (35 proc.), Varėnos r. (29 proc.), Šalčininkų r. (28 proc.) ir Zarasų r. (27 proc.) savivaldybių administracijose.
Taigi, Kauno miesto ir Kauno rajono „sostų karai“ – tik sistemiškai nesprendžiamų teritorinių problemų pasekmė. Gal derėtų pagaliau pasekti Airijos pavyzdžiu, kuri savo strateginiame erdvinio planavimo dokumente „Project Ireland 2040" numatė ir savivaldybių skaičių sumažino nuo 114 iki 31.
Indrė Genytė-Pikčienė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnioji ekspertė.
