Per pokalbį su tv3.lt žurnalistu buvo atskleista, kaip H. Daktaras paminės gimtadienį už grotų. Henytė teigė, kad didžiausia dovana jam būtų laisvė, kur galėtų pasidžiaugti lyg ant mielių augančiais anūkais.
H. Daktaras taip pat prabilo apie santykius su pačiais artimiausiais žmonės. Didžiausią duoklę Henytė atidavė žmonai Ramutei, kuri, anot jo, yra jo akys ir ausys laisvėje. Taip pat Henrikas papasakojo apie tai, kodėl sūnus Enrikas vengia bendrauti su tėvu.
Kaip paminėsite savo 66-ąjį gimtadienį?
Kuo toliau, tuo esu arčiau Dievo. Bent išleistų į laisvę, kad galėčiau pasidžiaugti anūkais. O čia zonoje gimtadienis yra labai paprastai švenčiamas. Iškepsiu kokį pyragą. Mūsų grupėje yra 18 žmonių. Nupirksiu kavos, arbatos, sausainių, saldainių. Simboliškai. Čia „šnapso“, alkoholio, nėra. Visi stengiasi elgtis gražiai.
Jei man duotų terminuotą bausmę, kad ir nustatytų 10 metų laikotarpį, tai būtų geriausia dovana. Jau po metų turėčiau galimybę 3 paroms išvykti namo. Kam jau taip pasisekė, grįžę pasakoja, koks rojus laisvėje. Todėl visi stengiasi nepadaryti nuobaudų, kad neprarastų tokios privilegijos.
O per gimtadienį mane turėtų aplankyti žmona. Dovanų negali nieko atnešti, tokia tvarka. Jau 66 metai. Laikas tik veltui bėga. Pusę gyvenimo jau sėdžiu.
Kokia šiuo metu yra jūsų sveikata?
Anksčiau mane buvo ištikęs mikroinsultas. Senėjimo procesas prasidėjo. Iki 60 metų galvojau, kad esu nemirtingas, sveikas buvau, sportavau, krosą bėgiojau. Po 60 metų prasidėjo traumos. Čiurnos operaciją padarė. Visi kaulai barška, tarška. Iš ryto atsikeliu, sunkiai iki tualeto nueinu.
Į ligoninę daugiau važiuoti neteko. Prisižiūriu, stengiuosi sveikai maitintis. Niekada gyvenime nerūkiau. Man asmeniškai „zapadlo“ yra rūkyti ir kaifuoti. Prieš kitus dėl to nieko neturiu, kiekvienam savo. Aš pats prieš rūkymą ir narkotikus.
Man 66 metai, o kiti jau sulaukę 40 metų vos paeina. Ypač tie „kosmonautai“ narkomanai – 40 metų, o vos gyvi. O aš sportuoju. Anksčiau po 3 treniruotes darydavau per dieną, kai buvau sveikas, bet dabar tik po vieną.
Pajudu. Nevadinčiau to treniruote, labiau lengva erotika. Stengiuosi gyventi, džiaugiuosi gyvenimu, kad esu gyvas. Kiek aš draugų turėjau, nieko neliko. Vieni nuo „kaifo“ numirė, kiti nuo „šnapso“. Linksmai gyveno, bet jų nebėra.
Tai vienintelis dalykas, kuris jums trukdo ramiai gyventi – kalėjimo grotos?
Taip, aš daugiau viską turiu. Turiu 4 vaikus, jau net 7 anūkus. Džiaugčiausi dabar su anūkais, su vaikais. Koks malonumas būtų, o dabar sėdėk čia vienas. Stengiuosi apie tai daug negalvoti, neišeiti mintimis į tą laisvę, nes tada stogas pradeda važiuoti.
Stengiuosi įtikinėti save, kad dabar čia (Pravieniškių 2-ajame kalėjime – aut. past.) gyvenu, čia yra mano namai. Save įtikinėju, kad viskas esą gerai. Atsikeliu, įkvepiu gryno oro, pasportuoju, einu dirbti.
Toks mano likimas, mano karma. Džiaugiuosi, kad turiu žmoną, vaikų, anūkų. Gyvenu žmonos gyvenimą. Ji yra mano akys, mano ausys. Kur ji važiuoja, ką daro, aš viską žinau. Ateidama į pasimatymą ji atneša nuotraukų.
Kaip dažnai susitinkate su žmona?
Per mėnesį mums priklauso 2 pasimatymai po parą laiko. Esu lengvoje grupėje, tai į 3 valandų pasimatymą žmona gali atvažiuoti nors ir kiekvieną dieną. Tai bendraujame, žmona viską papasakoja, kaip anūkai, vaikai gyvena.
Viena dukra Karolina gyvena Ispanijoje kartu su profesionaliu boksininku. Turi du vaikus. Vienas 6 metų, o kitas metukų. Vaikai gražūs. Dukros vyras toks tamsus, o ji blondinė. Tai vaikiukai tokie „maišyti“, bet šviesaus veido. Labai gražūs.
Tas vyresnis anūkas kartu su tėvais jau buvo atvažiavęs dukart manęs aplankyti Pravieniškėse. Mano Karolina atvažiuoja ir prieš šiuos Naujus metus su vaikais. Atvyks ir pas mane į pasimatymą. Labai laukiu.
O kaip jūsų santykiai su Enriku?
Jis turi sūnų 17 metų ir 12 metų dukrą. Taip pat turi kitą žmoną, su kuria susilaukė dukros, jai dabar 6 metai. Jis gyvena Lietuvoje, Užliedžiuose. Jis užsiima statybomis, tai su manim mažiau bendrauja. Aš šioje pusėje, jis kitoje. Jo draugai verslininkai, sūnus gerai gyvena, visko turi.
Jis labiau palaiko ryšį su mama, močiute. Su manimi retai. Jis verslininkas, aš banditas. Nenori verslui pakenkti. Ką ten važiuos į kalėjimą su tėvu bendrauti, kai visi draugai verslininkai. Kaip tėvą jis gerbia, žino, bet stengiasi atsiriboti.
Tai dažniausia lankytoja kalėjime – žmona Ramutė?
Taip. Ji mano rūpintojėlė, mano geriausias draugas. Iki tol galvojau, kad draugai yra draugai. Bet visi jie pardavė, išdavė, apkalbėjo. O žmona visą gyvenimą liko žmona. Aš sėdžiu jau 33 metus, tai paskaičiavau, kiek žmona per metus atvažiuoja į pasimatymus pas mane. Ji per tuos 33 metus, gal 2-3 metus „sėdi“ kalėjime kartu su manimi. Pagalvokit? Ir neša tokią kančią.
O visi draugai nusisuko?
Draugą pažinsi nelaimėje. Atrodė, tokie geri draugai, kartu užaugom, smėlio dėžėje kartu žaidėm. O užaugus kiekvienas savo pradėjo žiūrėti. Departamentas sakė jiems, kad atims turtą, namą, viską arba duok parodymus prieš Daktarą. Kol buvo jaunesni, neturėjo ko prarasti, viskas buvo kitaip.
Toks Rimvydas Žilinskas primelavo ir tiesiai šviesiai man pasakė, kad taip padarė, nes nenorėjo sėdėti. Tai gavo gal 3 metus ir jau mėgaujasi laisve. Parašė nuoširdų prisipažinimą ir jam buvo paskirta švelnesnė bausmė. O ant manęs „pavarė“ ir viskas.
Papasakokite šiek tiek apie jūsų namus Užliedžiuose. Gal jau atsirado pirkėjas?
Parduodame dar. Prašome 1,2 mln. eurų. Vienas šveicarų milijonierius skambino, pasiūlė 600 tūkst. eurų. Mažai. Ten 1,5 tūkst. kvadratų. Jei tik po 1 tūkst. už kvadratą prašytum, jau 1,5 mln. eurų būtų. Tas namas vertas apie 3 mln. eurų. Tai jis 600 tūkst. sumokėtų, 100 tūkst. eurų investuotų ir parduotų už 3 mln. eurų. Namas apšerkšnijęs. Reikia sienas dažyti, stogą ir langus keisti.
Name dabar gyvena Ramutė ir jauniausia dukra Henrieta su vyru. Mano žmona žemaitė, ji mėgsta vienumą. Mano mama jau paseno, tai kavinę į savo rankas perėmė Ramutė. Tačiau mama toliau juda, „maladiec“ motina. Ji dar praėjusiais metais buvo užsukusi, bet sunku jai čia atvykti, galva sukasi, kraujo spaudimas aukštas.
Prieš keletą metų minėjote, kad rašote antrą knygą. Kaip sekasi dirbti ties šiuo projektu?
Aš ją jau esu parašęs. Reikia tik atspausdinti ir išplatinti. Knygoje toliau aprašinėjau savo odisėją. Kaip išvažiavau iš Lietuvos. Kaip iš Vilniaus zonos išėjau. Sutiko žmona, sūnus, atvažiavau į Užliedžių kaimą, kur laukė žurnalistai. Viską papasakojau. Kaip gyvenau, kaip departamentas mane vėl uždarė. Kaip vienkiemyje gyvenau, kaip išvažiavau į Bulgariją. Kaip su lėktuvu mane parskraidino. Paskui kaip atsidūriau Lukiškėse.
Tik žmona sako, kad gal neleisk. Gal pakenks dėl terminuotos bausmės paskyrimo. Pikta. Kaip šįkart mane pasodino – nei lavono, nei ginklo, nei vietos. Nieko nėra. Čia teisėtvarkos gėda taip mane pasodinti. Naglai mane pasodino. Nors įrodytų kažką. Iš nuteistųjų iki gyvos galvos, vienas sėdžiu be palaikų. Kaip taip galėjo atsitikti? Turiu gal 20 liudininkų, kad tas Mongolas yra gyvas.
Po metų-dviejų du 6-ojo skyriaus komisarai teismui sakė, kad Mongolą matė gyvą, nors Daktaras esą 1993-iais jį nužudė. Bet jo nepagavo. Teisėjas klausė, kodėl nepagavo, o jie paaiškino, kad Mongolas su geresne mašina buvo. Bet teismas nekreipė dėmesio. O prokuroras pareiškė, kad tie komisarai yra su šešėline praeitimi, todėl jų parodymai nepatikimi. Jie esą nori padėti Daktarui.
Net Mongolo sūnus Mongoliukas teisme sakė, kad tėvą matė ties Lietuvos-Baltarusijos siena 1996-siais. Bet niekas nekreipė dėmesio. Teismas nė vienu nepatikėjo. Tai man prisipažinti, kad Mongolą nužudžiau, reikštų, jog visi 20 liudininkų meluoja. Prokuroras teigė, kad du gaujos nariai mušėsi, todėl jį nužudžiau, nes norėjau būti gaujos vadu. Kažkokia nesąmonė.
Mongolas grįžo iš Marijampolės zonos, koks jis gaujos narys buvo? Narkomanų narkomanas. Jis norėjo Vilijoje mus užversti ir vadovauti. Būtų visus užvertęs ir ragas. O mes buvome kitame kambaryje ir mūsų nenušovė. Pasisekė. Dievas nenorėjo, kad numirčiau, pagailėjo. Tik Dievas žino mano kelią.
Henrikas Daktaras ir jo gyvenimas už grotų
Kaunietis H. Daktaras, grupuotės „Daktarai“ vadeiva, Klaipėdos apygardos teismo 2013 metų birželio 14 dienos nuosprendžiu buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme už organizuotą ginkluotą susivienijimą sunkiems nusikaltimams vykdyti.
H. Daktaro įkalinimo pradžia laikomi 2009 metai, tačiau į bausmę įskaičiuojamas ir pagal ankstesnius – Vilniaus apygardos teismo 1997 metų vasario ir 2006 metų gruodžio – nuosprendžius už grotų praleistas laikas.
2008 metų gruodį teismas buvo leidęs H. Daktarą suimti, tačiau jis pasislėpė ir tik kitų metų rudenį buvo sulaikytas Bulgarijoje, netoli Varnos miesto.
Pagal 2019-ųjų pavasarį Seimo priimtas įstatymo pataisas, iki gyvos galvos nuteistas žmogus po 20 metų įkalinimo gali prašyti teismo peržiūrėti bausmę.
Įvertinęs nuteistojo elgesį, teismas gali nustatyti terminuotą laisvės atėmimo bausmę nuo penkerių iki dešimties metų.
Šios pataisos priimtos įgyvendinant Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą. Strasbūro teismas 2017 metais konstatavo, kad Lietuva pažeidžia iki gyvos galvos nuteistų asmenų teises, nesudarydama jokios realios galimybės jiems išeiti į laisvę.
Jei teismas nusprendžia įkalinimo įstaigos teikimo netenkinti, pakartotinai dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės sušvelninimo galima kreiptis praėjus vieneriems metams.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
