Nors nelegalios veisyklos orientuojasi į užsienio rinką, mūsų tautiečiai irgi suinteresuoti pirkti veislinius šunelius pigiau. O žiauraus elgesio atvejai fiksuojami ne tik daugyklose, o ir įprastuose namų ūkiuose. „Yra sričių, kur iš mūsų, lietuvių, pusės žiaurumo nemažai“, – sako advokatė Evelina Nevulienė. Specialistė kuri gyvūnų teisių srityje darbuojasi daugiau nei dešimtmetį, o šiuo metu talkina Gyvūnų teisių ir apsaugos organizacijai (GATO).
Kokia yra gyvūnų teisių padėtis Lietuvoje? Po skandalų ir teisės aktų pakeitimų, ar toji padėtis gerėjo, o gal kaip tik turime, kur pasitempti?
Prieš 10 metų gyvūnų teisė praktiškai neegzistavo – kas ką norėjo, tas tą darė. Dėl to atsirado daugyklos, zoologijos sodai pusiau legalūs, pusiau nelegalūs. Ta sritis buvo pilka zona – nei kas ja rūpinosi, nei ties ja dirbo. Nevyriausybinių organizacijų (NVO) sektorius bandė kelti problemas, bet politikams jos nebuvo įdomios iki tol, kol įvyko didelis nelegalių daugyklų skandalas. <...> Tada gyvūnų teisių sritis staigiai šovė į viršų. Dabar situacija, lyginant su tuo, kas buvo prieš kelerius metus, tikrai gerėja.
Trumpai priminkite, kokie esminiai pakitimai teisės aktų bazėje įvesti po daugyklų skandalo.
Iki daugyklų skandalo bylos dėl žiauraus elgesio su gyvūnais teismuose praktiškai nebuvo sprendžiamos. Dėl to administracinių nusižengimų kodekso (ANK) taikymas šiuo klausimu buvo mažai išplėtotas. Po daugyklų skandalo Seimo nariai padidino baudas, supaprastino gyvūnų konfiskavimo klausimus, įpareigojo Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą (VMVT), kitas institucijas pranešti apie tokius įvykius, priimti tvarkas, numatančias, kaip elgtis su konfiskuotais gyvūnais, kur juos dėti. <...>
O man esminis džiugus pokytis, kad pagaliau atsirado privalomas gyvūnų ženklinimas. Iki tol eilę metų to buvo prašoma, bet politinės valios visada pritrūkdavo. Atmesdavo kaip nepopuliarų sprendimą, nes „kaip babytė kaime pasiženklins gyvūnėlį, iš kur gaus pinigų?“. Po skandalo politikai pamatė, kad toji „babytė“ nebėra argumentas.
Kiek jums teko matyti savo praktikoje, kokie gyvūnai tampa žiauraus elgesio aukomis? Naminiai ar laukiniai, šunys ar katės – kokių rūšių gyvūnai Lietuvoje skriaudžiami labiausiai?
Žiauraus elgesio su katėmis bylų nėra pasitaikę, taip pat kačių daugyklų klausimas nėra iškilęs. Daugiausiai istorijų iš daugyklų – apie šunis, ypač mažųjų veislių. Tai prancūzų, anglų buldogai. Nelegalių daugyklų pagrindinė esmė – ne Lietuvos rinka. Didžioji dalis populiarių veislių veisiama, kad juos išvežtų į Didžiąją Britaniją ar Skandinaviją. Jei įsivaizduojate, kad vien lietuviai tuos šunelius perka, tai ne – pagrindinis biznis tebėra užsienyje. Esu dirbusi su atvejais, kai iš Baltarusijos atveža į Lietuvą, iš Lietuvos – į Skandinavijos šalis arba čia pat, Lietuvos daugyklose, veisia.
Yra pavienių žiauraus elgesio atvejų, kur kaltinami lietuviai. Tai tam tikri socialiniai sluoksniai žmonių, pasitaiko ir nestabilios psichikos žmonių elgesio su augintiniais. Daugiausiai su šunimis, bet yra ir katiną pakorę, iš orinio šautuvo nušovę.
Kita sritis – laukiniai gyvūnai, laikomi mažesniuose zoologijos soduose, prie Klaipėdos, Druskininkų ir taip toliau. Ten žiaurus elgesys nėra per fizinę prizmę, bet jų aplinka, gyvenimas narvuose, įsigijimo teisėtumas kelia abejonių. Didžiulė problema su saugomomis gyvūnų rūšimis. Tigriukai Klaipėdos zoologijos sode neaiškiomis aplinkybėmis vis nugaišta dešimtimis… Kokios nugaišimo priežastys, niekas nesiaiškina, galima tik spėlioti. Užaugę tigrai niekam neįdomūs, juos reikia išlaikyti, maitinti. Jie įdomūs tol, kol maži.
Šioje industrijoje turbūt cirkuliuoja nemaži pinigai?
Taip, labai nemaži. Neoficialiai esu girdėjusi, kad tigrus Rusijoje parduoda į medžioklę. Oligarchai nori išskirtinės medžioklės, tai perka, paleidžia į mišką ir medžioja kokį tigrą ar mešką. Lietuvoje nuperkami laukiniai gyvūnai ir, tikėtina, išgabenami pramogai turtingų žmonių.
Kodėl žmonės, net ir žinodami, kad gyvūnas išveistas nelegaliu būdu, vis vien nusprendžia jį įsigyti. Legalūs veisėjai turbūt žymiai brangiau parduoda. Koks yra kainų atotrūkis, ką siūlo daugintojai ir ką pavyzdingi veisėjai?
Kažkur perpus pigiau pirkti iš daugintojų. Lygiai tas pats, kodėl žmonės perka padirbtus „Gucci“, „Prada“, „Armani“? Nori turėti prabangų dalyką, bet už pigiai. Čia tas pats – nori turėti šiba inu šunį, bet už 200 eurų. Tai ir ieško būdų. Jeigu yra paklausa, visąlaik atsiras ir pasiūla. Kopijas rūbų pardavinėti draudžiame, sakome, kad tai teisių pažeidimas. Bet mišrūnų, neaiškios kilmės šunų veisimas pas mus kol kas yra toleruojamas.
Į viešumą vis išlenda baisūs atvejai, kai tempia šunį, pririštą prie automobilio, asfaltu arba zoofilijos apraiškos. Susidaro įspūdis, kad pavieniai atvejai išplaukia į viešumą, o kiek nepastebėtų atvejų lieka už uždarų durų, pogrindyje?
Sužinome tik apie tuos atvejus, apie kuriuos pranešama. Jeigu niekas nepraneša, tai niekas ir nesužino, kas vykdoma namuose. Lietuvių toks mentalitetas: „nesikišiu, ne mano reikalas“. Kad tokių atvejų yra daugiau, aš neabejoju. Bet viešumoje matome tik vieną kitą.
Facebook’e yra grupė pavadinimu „Juodasis augintojų sąrašas“. Žmonės vieni kitus įspėja, kad įtartini asmenys ieško šuniuko, kačiuko, bet jiems patariama gyvūnėlio neduoti.
Būna, kad ragina kačiukų neduoti, nes perka smaugliams maitinti. Pati su tais asmenimis nesu susidūrus, bet girdėjau, kad taip vyksta.
Užsiminėte apie gyvūno konfiskavimą. Kiek realu, kad iš šeimininko, kuris muša ar kitaip žiauriai elgiasi su augintiniu, gyvūnas bus paimtas ir kuriam laikui?
Tai priklauso nuo to, kaip vyksta nusikaltimo tyrimas. Tirti atvejų vyksta policija arba VMVT. Konfiskavimas skiriamas tik tada, kai nustatomas žiaurus elgesys su gyvūnu. Jeigu pareigūnai neužfiksuoja gyvūno fizinės būklės, kas jam buvo padaryta, jei nesurenka veterinarijos gydytojų išvadų, tai praktiškai konfiskuoti nebelieka galimybės, nes nėra įrodymų, kad su gyvūnu elgtąsi žiauriai.
Jeigu tyrimą atliekantis pareigūnas ar VMVT inspektorius surenka pakankamai įrodymų, jeigu yra vaizdo medžiaga, veterinarų išvados, tai tada sprendimai priimami. Jeigu konfiskuojamas, tai gyvūnas paimamas visam laikui. Nėra variantų, kad trumpiau, ilgiau ar po metų grąžins. Bet labai daug bylų nutrūksta, nes neužtenka įrodymų, kad buvo žiaurus elgesys su gyvūnu, kad žmogus tyčia kankino. Tada skiriama bauda už netinkamą elgesį, bet gyvūnas nėra paimamas.
Baudų dydžiai augo, bet, jūsų nuomone, ar baudos už žiaurų elgesį su gyvūnais sustabdys žmones nuo tolimesnio tokių veiksmų kartojimo?
Sumos padidėjo, tai jų vidurkis administracinėje teisenoje yra 1075 eurai. Jeigu tai yra pavienis žmogus, kuris 1 gyvūną turėjo ir kažką jam padarė, galbūt toji bauda jam pakankamai didelė, tai jis padarys išvadas ir daugiau taip nebesielgs. Bet jeigu bauda skiriama daugyklos savininkui ar veisėjui, tai jo išveisto nelegalaus šuniuko kaina prasideda nuo 300–500 eurų, tai jam 3–4 šuniukai ir jis tą baudą vėl atidirba ir toliau sėkmingai tęsia veiklą. Neaišku, kada jį vėl patikrins.
Galbūt ne pati bauda žmones atgrasytų, bet tai, kad ateityje jie bus stebimi. Jeigu jų neberegistruotų veisėjais VMVT, jei atidžiau stebėtų kurį laiką, ar vėl negrįžo prie tos pačios veiklos. Galbūt tokie dalykai padėtų suvaldyti šitą problemą. Pati bauda bendram kontekste yra nemaža, bet kai kalbame apie daugyklas, kurios tūkstančiais pinigus uždirba, joms tai nėra baisu.
Minite, kad būtų naudingas augintojų stebėjimas, bet, kaip suprantu, dabar jo nėra?
Popieriuje jis yra. Bet paimkime paprastus skaičius: VMVT šiandieną registruota virš 2,3 tūkst. oficialių veisėjų. Jeigu metuose turime 365 dienas be išeiginių, kad kiekvieną veisėją bent kartą per metus patikrintume, mums reikia 6 metų. Tai apie kokią realią kontrolę mes galime kalbėti, kai pavienius veisėjus patikrina ir tiek?
Iš veisėjų girdžiu, kad atvyksta tikrinti tų, pas kuriuos, žino, yra viskas gerai. Atvyksta, patikrina, institucijos ataskaitos nugula, kad viskas atliekama puikiai, viskas kontroliuojama. Fasadinę pusę pasižiūri, o užkulisių, kur vyksta baisūs dalykai, nepažiūri, nepatikrina, apsimeta, kad apie juos nežino.
Vienos iš daugyklų Kauno rajone, iš kur buvo konfiskuotas 81 šuo, veisėja buvo registruota VMVT. Mane šiurpina, kai sakoma, kad „rado“ nelegalias veisyklas. Kaip tu gali surasti? Tu turi žinoti, kad jos yra. Tai ne vienam kambary laikomas šuo, tai 81 šuniukas. O žmogus oficialiai registruotas, rašo, kad veisia 2 šunis. Tai kada jis buvo patikrintas, jeigu atėjo iki tokios situacijos, kad turi 81 gyvūną?
Kad daugintum šunis, reikia ir veterinarų pagalbos, gydymo, skiepų. Neįmanoma, kad apie jas niekas nežinojo ir jos veikė pogrindyje. Visi viską žinojo, tik buvo patogu, visi iš to uždirbo ir niekas jokių veiksmų nesiėmė, kol nekilo viešas skandalas.
Dirbote ties daugeliu bylų, kokių įsimintinų atvejų turėjote savo praktikoje, galbūt kada jūs pačią sukrėtė žmogaus prieš gyvūną žiaurumas?
Dirbdama šitą darbą visko tikiuosi ir visko esu mačiusi. Pavyzdžiui, vyras su žmona susipyksta – žmona nenori prižiūrėti šunų, nes vyras į užsienį išvažiuoja dirbti. Tai vyras išeina į lauką ir pakaria abudu šunis, kad niekam „nebūtų rūpesčių“. Arba standartinė situacija: jei kaimynui nepatinka tavo šuo, tai pasiima orinuką ir šaudo. Katinas nepatiko, tai paleido iš akmens, dabar nuodijimo istorijos visos. Žiaurumas žmonių nemažas.
Kokio griežtumo bausmę teismas gali skirti tokiems pažeidėjams?
Dažniausiai tai yra piniginė bauda, jo svyruoja nuo 1,5 tūkst. iki 3 tūkst. eurų. Realus laisvės atėmimas numatytas sankcijose, bet kad jį pasiektų kas, tai aš nežinau… Arba turėtų būti ne pirmas atvejis, arba ypatingas mastas žiaurumo su gyvūnu.
O kaip yra su pažeidėjo galimybe laikyti kitą gyvūną? Jeigu vieną numarino, žiauriai su juo elgėsi, o gal jį konfiskavo, tai ar tas žmogus yra laisvas kitą augintinį įsigyti?
Gali įsigyti. Šiuo momentu jokių trukdžių, kad bent kažkurį laiką nenusipirktų gyvūno, nėra. Kaip vairuotojo teises atima kuriam laikui, o vėliau jas atgauna, išklausę mokymus, tai tokios kontrolės nėra pas mus. <...> Kaip sukontroliuoti, kad tas žmogus per Facebook’o skelbimą „Dovanoju šuniuką/kačiuką“ nuvažiuos jį pasiims? Nei jis galbūt jo ženklins, dovanojami gyvūnai retai ženklinami, nei turbūt perrašys savininkystę.
Užsiminėte apie gyvūnų nuodijimą – šunų augintojams kyla didelis pyktis, kai randa primėtytų įtartinų „skanėstų“. Toks jausmas, kad nuodytojų yra ne viename rajone. Kas žinoma apie tai ir kokią atsakomybę gali prisiimti nuodytojai? Juos turbūt sunku susekti.
Susekti praktiškai neįmanoma. Atsakomybė galėtų, jei pagautum už rankos arba pamatytum, nufilmuotum, kad tas žmogus padėjo nuodų, šuo suėdė ir nugaišo. Bet tokį žmogų pagauti praktiškai šansų nėra. Tikėtina, kad jeigu tokį dalyką daro, tai tamsiu paros metu, veidą užsidengęs, kažkur pievose išmėto „skanėstus“.
Ar esate dirbusi su gyvūnų nuodijimo bylomis? Kas sudaro tokius „skanėstus“?
Turėjau vieną atvejį, kai piktas kaimynas buvo nepatenkintas kažkieno augintiniu. Buvo į dešrelių vidų pridėta tablečių. Buvo rasta kiemo teritorijoje to maisto su akivaizdžiai matomomis įspaustomis tabletėmis, bet niekas nematė, kad kaimynas tai padarė. Maistas buvo surinktas, parašytas pareiškimas policijai, bet nepradėta byla, nes nenustatyta, koks asmuo tai padarė. Kad tu nujauti ir manai, kad tai padarė kaimynas, tai nieko nereiškia.
Yra atvejų, kai šunelis suvalgo, sunegaluoja, o veterinarai jau nebegali išgelbėti gyvybės. Ką šeimininkai gali padaryti teisiškai?
Teisme yra šitaip: jei prašai žalos atlyginimo, tu turi įrodyti, kas yra kaltas asmuo ir kad dėl jo veiksmų tu patyrei žalą. Bet jei neturi įrodymų, kad tas asmuo numetė užnuodytą maistą, reiškia tavo galimybės teisme laimėti žalos atlyginimą yra nulinės.
Šeimininkams lieka širdgėla, dresavimas gyvūnų, kad neėstų, neimtų nieko gatvėje. Daugiau neįsivaizduoju, ką patarti. Vaikščioti gerai žinomose vietose, kur maža tikimybė, kad bus primėtyta nuodų. Nuodytojai jaučiasi nebaudžiami.
