Naujausia paramos forma – dalinimasis vakcinomis. Lietuvai itin svarbu, kad Europos Sąjunga susitarė dėl bendro 750 mlrd. eurų dydžio ekonomikos skatinimo plano, kuris padės greičiau atsistoti ant kojų. COVID dar kartą patvirtino, kad pasaulis tapo susisaistęs itin glaudžiais ryšiais, todėl kaip niekad svarbu išmanyti globalius procesus ir turėti patikimą partnerysčių tinklą.
Šiuos poreikius turėtų atliepti vystomasis bendradarbiavimas, arba kitaip – visa atskira politikos sritis, apimanti platų spektrą su pasaulio iššūkiais susijusių temų. Ši politika unikali savo dvilype prigimtimi: siekianti teisingesnio ir tvaresnio pasaulio vystymosi, ji taip pat turi naudos sau kaip šaliai – davėjai pusę.
Tenka apgailestauti, kad vystomasis bendradarbiavimas Lietuvos užsienio politikos paribiuose buvo visą laiką, kai Lietuva vykdo šią politiką – visus 17 metų. Per visus narystės ES metus, kai esame šalis – davėja, turėjome progą augti, įsitinklinti, mokytis iš savų klaidų ir sėkmių, auginti „raumenį“ vykdant paramos projektus ir tapti solidžia žaidėja. Tačiau vis nesulaukėme šios politikos brandos: nepakako politinio dėmesio ir vyravo pasimetimas ir nepastovumas vizijoje ir tiksluose, nedidėjo paramos besivystančioms šalims finansavimas, karts nuo karto vyko vangios diskusijos apie būtinybę pasiekti proveržį.
Tiesa, per tuos metus Lietuva nuosekliai skyrė paramą Rytų partnerystės šalims, siekiančioms demokratizacijos. Įdomu būtų diskutuoti, kiek Lietuvos pastangos prisidėjo prie išjudėjusios visuomenės Baltarusijoje ar įvykių Gruzijoje. Vienok, rezultatų matavimo šiai sričiai Lietuva taip pat nėra įsivedusi.
Dėl kuklių skiriamų resursų „neįsivažiavo” naujų partnerysčių ir galimybių tyrinėjimas už Rytų bloko ribų, ribotai augo kompetencijos globalaus pasaulio klausimais valstybiniame, nevyriausybiniame, akademiniame ar verslo pasaulyje, tuo pačiu atitolinant konkrečių rezultatų pasiekimą. Nenuostabu, kad visuomenės susidomėjimas ir palaikymas taip pat menkas.
Situaciją galima apibūdinti „užburto rato” sąvoka, kai neskiriant pakankamai resursų, nėra ir ryškesnių rezultatų, o taip pat ir visuomenės supratimo, įsitraukimo ir palaikymo, ką rodo apklausos. Ar Lietuva unikali šiuo požiūriu? Jokiais būdais ne: įvairios šalys, tarp jų ir ženkliai labiau pasiturinčios, nebūtinai prioretizuoja šią politikos sritį, ką rodo konkreti skaitinė finansavimo išraiška. Dėl istorinių aplinkybių nusistovėjęs paramos lygis daug kur išlieka stabilus (nors ir kelis kartus didesnis nei Lietuvos). Todėl akademikai, nevyriausybininkai ir kiti veikėjai svarsto kaip išeiti iš tokios situacijos.
Yra ne vienas paaiškinimas, kaip įvyksta proveržis viešojoje politikoje. Australų mokslininko Benjamino Day tyrimas rodo, kad paramos padidinimui arba staigiam vystomojo bendradarbiavimo susvarbėjimui (angl. salience shock), įvykusiam Didžiojoje Britanijoje, didžiausią įtaką turėjo premjero Davido Camerono įsitikinimai ir stipri pozicija politiniame lauke.
Šis premjeras įėjo į šalies istoriją tuo, kad jo kadencijos metu Britanija pirmą kartą įvykdė tarptautinį įsipareigojimą skirti 0,7 proc. paramai besivystančioms šalims ir įtvirtino šią pareigą įstatymu. Net 2008 metų finansinės krizės kontekste jo įsitikinimai išliko tvirti: „Turime laikytis duotų pažadų“, sakė jis G8 susitikime Dovilyje. Premjeras neslėpė ir to, kad šis klausimas jam nuoširdžiai rūpi: „Atsimenu, kur buvau per Live Aid 1985 metais“. Jausmingas teiginys, ko gero, rėmėsi į supratimą, kaip jo vedama valstybė turi veikti ir atrodyti pasaulio mastu. Na, o panašiomis aplinkybėmis, bet be tokio reikšmingo politinio lyderio įtakos, Olandijoje ir Australijoje proveržis neįvyko.
Pradėjus darbą Ingridos Šimonytės vadovaujamai Vyriausybei, esama ženklų, kad vystomojo bendradarbiavimo politika tampa reikšmingesne ir labiau matoma.Naujoji Vyriausybė savo programos nuostatų įgyvendinimo plane numato eilę konkrečių žingsnių.
Bene svarbiausias jų – vykdyti Lietuvos duotus tarptautinius įsipareigojimus ir, nuosekliai didinant Lietuvos oficialią paramą vystymuisi, 2030 m. pasiekti 0,33 proc. bendro nacionalinio produkto. Tokia nuostata yra geras ženklas, tačiau didinti paramą vystymuisi ketino ir praeita Vyriausybė. Todėl itin svarbu, kokie realūs veiksmai seks toliau, o tai didžiąja dalimi priklauso nuo premjerės ir jos aplinkos lyderystės.
Kol kas atrodo, kad deklaruotą politinį tikslą lydi resursų, skirtų jam pasiekti, didinimas. Šiemet, kartu su padidintu Užsienio reikalų ministerijos finansavimu, ženkliai padidinta lėšų suma, skirta vystomojo bendradarbiavimo programai: dvišaliams projektams ir įnašams į daugiašalės paramos fondus. Šios išlaidų eilutės atskirtos nuo lėšų, skirtų humanitarinei pagalbai, ir iš viso siekia beveik 4 mln. eurų. Kadangi pastaruosius kelis metus paramos lygis nedidėjo, panašu, kad šie metai įneš pokyčių.
Kas dar rašoma neseniai visuomenei pristatytame programos nuostatų įgyvendinimo plane? Vyriausybė numato didinti Lietuvos indėlį teikiant dvišalę paramą vystymuisi ir sukurti mechanizmą privataus sektoriaus lėšoms pritraukti į paramos vystymuisi veiklas. Ambicijas vainikuoja ketinimas inicijuoti pasirengimo stojimui į EBPO Paramos vystymuisi komitetą (Development Assistance Committee) procesą. Šiame klube buriasi rimčiausios pasaulio donorės, kurios, be kita ko, remia ir labiausiai skurstančias šalis, ne tik sau artimas geografiškai kaimynes.
Kiti darbai labiau atitinka būtinų namų darbų kategoriją: numatoma vykdyti vystomojo bendradarbiavimo politikos ir jos įgyvendinimo sistemos strateginę peržiūrą, užbaigti teisinio reglamentavimo reformą (parengti ir priimti įstatymų pakeitimus) minėtiems tikslams pasiekti.
Galiausiai, užsibrėžta sistemiškiau aprašyti darbą su partnerėmis: parengti Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo prioritetus atspindinčias programas atskiroms šalims ir (ar) regionams. Kelios nuostatos pažymi tęstinumą: užtikrinti gerosios Lietuvos patirties perdavimą ir greitesnį ES standartų perėmimą Rytų partnerystės šalyse bei įgyvendinti tarptautinių donorų, visų pirma ES, finansuojamas vystomojo bendradarbiavimo programas skiriant bendrąjį finansavimą.
Grįžtant prie to, kad viena paramos politikos stagnacijos priežasčių – aiškios vizijos neturėjimas, galimiems politikos pokyčiams prognozuoti svarbūs dabartinių institucijų vadovų įsitikinimai. Šio mėnesio pradžioje vyko aukšto lygio diskusija, globojama Prezidento Gitano Nausėdos.
Panašaus lygio diskusijų, skirtų šiai užsienio politikos krypčiai, būta ne vienos, tačiau niekad anksčiau – su prezidento globa ir jo paties atidarymo žodžiu, kad ir skaitomu iš suflerio. Tai dar vienas vystomojo bendradarbiavimo susvarbėjimo ženklas – šįkart įsitraukimas jaučiamas iš prezidento patarėjų komandos.
Kaip įprasta, diskusijoje daug dėmesio skirta geografinio arealo ir veiklos krypčių temai. Dauguma kalbėtojų – institucijų vadovų akcentavo nusistovėjusią Lietuvos paramos kryptį - demokratizacijos sklaidą Rytų partnerystės šalyse. Tokia kryptis tik iš dalies atitinka vystomojo bendradarbiavimo esmę ir nebūtinai tenkina Lietuvos verslo ir nevyriausybinių organizacijų lūkesčius.
Kaip seksis šiai valdžiai įtvirtinti peržiūrėtą politikos viziją, o tuomet siekti užsibrėžtų tikslų, didele dalimi priklausys nuo to, kaip bus konsultuojamasi su ekspertais ir veikėjais už institucijų ribų. Laikas parodys, ar procesas bus pakankamai atviras ir įtraukus, realiai atsižvelgiant į siūlymus dėl veiklos prioritetų ir krypčių. Didelis pasiekimas būtų rezultatų matavimo sistemos sukūrimas.
Aplinkybės vystomojo bendradarbiavimo politikos perkrovai palankios: dar prieš gerus metus diskusijose pasaulyje skambėjo mintis, kad galbūt tai šios politikos pabaiga, turint omenyje jos inertiškumą ar net stagnaciją. Bet COVID, jau akivaizdu, į užsienio politikos centrą išveda tarptautinį bendradarbiavimą, ypač ekonomikos stabilizavimo ir demokratijos tvarumo klausimais.
Kartu su naujais lyderiais ir lyderėmis, Lietuva gali nuveikti reikšmingų darbų įvairiose pasaulio vietose. Tik laikas parodys, ar pavyks Vyriausybei padaryti realių pokyčių Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politikoje ir įveikti „uždaro rato“ situaciją. Rezultatų, apsiginklavus kantrybe, teks palaukti.
Giedrė Biržytė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektorė.
