Pirma. Vakar komitete, kurio uždaras posėdis netikėtai buvo pavadintas „bryfingu“, nors tokio žanro nenumato joks teisės aktas, buvo aiškiai pasakyta, kad sulaikyti į Lietuvos teritoriją prasmukę migrantai nuvežami prie pasienio ir jiems liepiama grįžti į Baltarusijos teritoriją. Tai jau ne atstūmimas nuo sienos, kuomet potencialūs sienos pažeidėjai yra atgrasomi nuo neteisėto sienos kirtimo. Tai jau nelegaliai sieną kirtę ir sienos kirtimo faktu baudžiamąjį nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 291 straipsnyje, padarę asmenys, kuriems arba turi būti pradėta baudžiamoji teisena, arba, jei jie kreipėsi dėl pabėgėlio statuso suteikimo, taikomas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės. Trečio kelio joks įstatymas nenumato.
Antra. Kai paklausiau, kas Lietuvoje duoda tokius įsakymus valstybės sienos pažeidėjams netaikyti Baudžiamojo kodekso ir nurodo, kad juos tiesiog reikia išmesti į kitos valstybės teritoriją, man buvo atsakyta, kad operacijų vadovė Agnė Bilotaitė ir Laurynas Kasčiūnas. Nacionalinio saugumo ir gynybos pirmininkas vakar ir pats net neslėpė, kad jis nurodymus taip pat davęs. O kas šiems dviem suteikė tokių įgaliojimų? Kaip tai suprasti? Ir, apskritai, nuo kada Baudžiamojo kodekso taikymas ar netaikymas yra politikų sprendimo reikalas?
Jeigu laužomi įstatymai tokiu būdu, nurodymus duoda tam teisės neturintys pareigūnai, kyla daugybė rimtų klausimų – kur įstatymai dar laužomi, kodėl tai toleruojama?
Trečia. Esu už tai, kad valstybės siena būtų stiprinama, saugoma ir uždaryta. Tačiau tai, kaip elgiamasi dabar, kai viduje esantys nelegaliai sieną kirtę žmonės, galimai padarę nusikalstamas veikas, yra išvežami į pasienį ir išstumiami per sieną – tai jau nepataiko į jokį teisinės valstybės principą.
Negana to, akivaizdu, kad Lietuvai tai kainuos. Mažų mažiausiai Europos Žmogaus Teisių Teismo sankcijas, kurios visų pirma yra finansinės, „Frontex“ pasitraukimą (kaip suprantu, prie to jau ir taip artėjame) ir partnerių Europos Sąjungoje praradimą. O juk mūsų partnerių paramos mes turėtume siekti ir sienos statybai, ir migraciją reguliuojančių teisės aktų tobulinimui, kad ateityje lengviau atremtume tokius hibridinius karus. Užuot apie tai galvoję, šaudomės į kojas ir ne tik nesuvaldome migracijos krizės, bet dar ir save diskredituojame tarptautinėje plotmėje. Visa tai, į kur dabar nekreipiame dėmesio, anksčiau ar vėliau atsisuks prieš mūsų valstybę ir piliečius. Tačiau, matyt, konservatoriams tai nesvarbu, nes kol apsisuks tarptautinių teismų karuselė, jie tuomet jau nebus valdžioje.
Ketvirta. Ir dar, o tai kelia didžiausią nerimą – mes iki šiol nežinome, kur yra į Lietuvą jau patekę ir dingę (t. y. pabėgę iš sulaikymo vietų) migrantai. Jų kone 600 šimtai. Operacijų vadovė A. Bilotaitė nedarydama nieko, kas užtikrintų nacionalinį saugumą, sudaro visas galimybes nenustatytiems asmenims, kurie galimai susiję su teroristinėmis ir nusikalstamomis organizacijomis, laisvai veikti ne tik prieš Lietuvos piliečius, bet ir Europos Sąjungos (ES) valstybių gyventojus.
Vakar dienos Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto „bryfinge“ supratau, kad tikrieji nacionalinio saugumo klausimai, susiję su nelegalia migracija, šiai valdžiai iš esmės nerūpi. Problemos glaistomos tik viešai, o rūpestis nacionaliniu saugumu prasideda ir baigiasi toje vietoje, kur kalbama apie pinigus tvoroms ir nameliams. Akivaizdu, kad rūpinamasi tik pinigais. Jie net neturi laiko išsamiai išklausyti tarnybų surinktos informacijos, vengia užduoti konkrečius su valstybės saugumu susijusius klausimus. O sunerimti yra dėl ko: nes galimai, kad į Lietuvą ar per Lietuvos teritoriją į ES kartu su migrantais patenka ir teroristai, ir nusikaltėliai, ir šnipai, ir kas tik nori, nes ši valdžia nelegalią migraciją supranta tik kaip galių žaidimą, kur tarsi viešai bandoma parodyti, kad kažkas daroma, bet realiai situacija paleista iš rankų.
Dainius Gaižauskas, Seimo narys
Tai yra autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos
