„Visuomet tikėjau, kad Lietuvoje teisingumą vykdo teismai. Bet mūsų atveju netgi teismo nebuvo. Viską nusprendė vienas prokuroras“, – kalba Emilija Januševičienė. Jos vyras 2018 metų balandžio 27 dieną atokioje Parovėjos gatvėje buvo nušautas. Moteris pasakojo, kad su Vaidu Kleziu kartu gyveno 22 metus.
Taip susiklostė gyvenimas, kad Emilija turėjo išeiti iš namų, kur su pirmuoju vyru augino dukrą ir sūnų. Vaidas buvo našlys, vienas augino trejų metų sūnų. Abu pradėjo gyventi. Sugyveno dukrą Viliją. Tuo metu, kai žuvo mergaitės tėtis, ji mokėsi paskutinėje gimnazijos klasėje. Laikyti egzaminus po tėvo žūties ją šiaip ne taip prikalbino artimieji. Gedinti mergaitė juos išlaikė puikiai. Emilija pasakojo, kad per 22 metus su Vaidu nė karto nebuvo susipykusi. Jis buvo geras, tylus, darbštus, ramus žmogus. Į namus parnešdavo uždirbtus pinigus ir sakydavo Emilijai, kad ji geriau žinanti, ką reikia su jais daryti.
Emilija ilgą laiką dirbo paštininke. Vaidas – lentpjūvėje, Norvegijoje, o paskutinis septynerius metus darbavosi pas kaimo ūkininkus. Šeima įsigijo namelį netoli Rovėjos upės. Jį planavo vaikams užaugus baigti remontuoti ir ramiai gyventi. Deja, įvyko kitaip.
Gyvybė užgeso
Tą lemtingą rytą V. Klezys ryte automobiliu išvažiavo į darbą. Vakare jį pažįstamas parvežė į namus. Vyras žmonai pasakė, kad nueis į parduotuvę ir pasiims skardinę alaus. Netrukus Emilija sulaukė vienos kaimo gyventojos telefono skambučio ir iš jos išgirdo, kad gatvelėje guli peršautas Vaidas. Nulėkusi į gatvę moteris pamatė gulintį savo vyrą.
Kiek toliau stovėjo automobilis ir jo savininkas. Kaip vėliau ji sužinojo, tai buvo ūkininkas Jonas Cibas. Moteriai jo akys pasirodė tokios, kokios paprastai būna apsvaigusio žmogaus. Emilija nuskubėjo į Biržų ligoninę greitosios medicinos pagalbos automobiliu, kuris vežė jos vyrą. Po dviejų valandų sužinojo, kad jo gyvybė užgeso.
Žmogumi nebelaiko
Moteris patyrė šoką. Tam, ką išgyveno dukra, ir šiuo metu sunku rasti žodžių. Emilija pasakoja, kad sunkiausia buvo paimti telefoną ir paskambinti našlaičiu likusiam Vaido sūnui... Sako, buvo atvažiavęs ir žmogus, nušovęs jos vyrą. Jo atsiprašymo moteris neišgirdo. Tik pasakė, kad taip atsitiko ir jis nieko negalėjo pakeisti.
Ji neatsisakė pinigų, skirtų laidotuvėms. Duota suma vos padengė patirtas išlaidas. Moteris sakė vyrą nušovusio asmens klaususi, kodėl jis važiuodamas automobiliu gatvėje sustojo prie jos vyro. Aiškių atsakymų neišgirdo, tik sakė, kad jis gynėsi.
„Suprasčiau, jei žmogus žūtų avarijoje. Bet taikos metu nušauti žmogų?.. Jei jau buvo ginčas, ar negalėjo išsiaiškinti kumščiais? Kam reikia mašinoje vežiotis ginklą? Jei Vaidas buvo toks pavojingas, tai kodėl policija, kaip vėliau paaiškėjo, jam tą dieną surašė protokolus už girtumą, bet neišvežė į areštinę?“ – daug klausimų, į kuriuos nėra atsakymo, užduoda moteris.
„Kaip žmogus man jis neegzistuoja. Jo gyvenime matyti nenoriu“, – apie asmenį, kuris nušovė jos vyrą ir kuris pakeitė visą jos ir vaikų gyvenimą, kalba Emilija Januševičienė.
Po metų tylos – laiškas
Po šio įvykio E. Januševičienę kelis kartus apklausė policijos pareigūnai. Ją ir vaikus nužudymo byloje pripažino nukentėjusiais. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nužudymo.
„Mums policijoje sakė, kad advokato nereikia, mus gins prokuroras. Jei ne, sakė, duosime nemokamą advokatą. Todėl panevėžiečiai labai nustebo, kai į apklausą atvykome su savo samdytu advokatu“, – pasakojo E. Januševičienė.
Nežiūrint to, daugiau į juos niekas nesikreipė ir nieko neklausė. Metus buvo tylu. Per tą laiką moters sakė, kad atsisijojo tikri ir netikri draugai. Girdėjo, kad į vieną ar kitą sodybą buvo atvykę žmonės su džipais, kažką tarėsi... Sužinojo ir tai, kad kaimo įvykius matę žmonės, paprašyti liudyti, staiga gali imti ir „nebematyti“.
Vieną dieną į moters pašto dėžutę atėjo laiškas. Neregistruotas – tarsi paprasčiausias sveikinimas ar sąskaita...
„Va, toks lietuviškas teisingumas. Žmogaus nužudymo byla“, – į septyniolikos puslapių surašytą prokuroro nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo rodo E. Januševičienė.
Šią nutartį moteris su vaikais skundė aukštesniam prokurorui, vėliau teismui. Tačiau sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo nepakeistas. Į Aukščiausiąjį teismą šeima nutarė nesikreipti. Nebesitikėjo rasti teisingumą. Sako, vienas iš motyvų nebeieškoti teisybės buvo ir tai, kad sulaukė ir tam tikrų neprisistačiusių asmenų telefonų skambučių.
Nušovė po konflikto
Nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl nužudymo priėmė Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Aurelijus Navickas. Baudžiamoji byla dėl nužudymo buvo iškelta 2018 metų balandžio 27 dieną.
Buvo nustatyta, kad Parovėjos kaime, Ąžuolyno gatvėje, Jonas Cibas kitų asmenų akivaizdoje prieš tai įvykusio konflikto su Vaidu Kleziu iš legaliai laikomo šaunamojo ginklo – 9 milimetrų kalibro pistoleto Beretta 84F, šaudamas į V. Klezį jį sužalojo. Dėl to pastarasis Biržų ligoninės Reanimacijos skyriuje mirė. Tądien kaimo parduotuvėje dirbusi moteris pasakojo, kad V. Klezys lankėsi kelis kartus. Tą pačią dieną parduotuvėje lankėsi nepažįstamas vyriškis. Apie 14 valandą šiam apsiperkant užėjo V. Klezys ir spyrė jam.
Tądien į Parovėją iškviesti policijos pareigūnai V. Kleziui surašė du administracinio nusižengimo protokolus dėl alkoholinių gėrimų vartojimo viešose vietose ar neblaivaus asmens pasirodymo viešoje vietoje.
Pastebėjo grumtynes
Liudytoju apklausiamas vienas Parovėjos kaimo gyventojas pasakojo, kad 19.50 valandą važiavo į Ąžuolų gatvę. Pastebėjo priešpriešinėje kelio pusėje stovintį automobilį „Opel Astra“. Jis matė, kad tarp V. Klezio ir automobilyje sėdinčio J. Cibo vyksta konfliktas. Išlipęs bandė klausti, kas tarp jų vyksta, bet šie nekreipė dėmesio. Vyras išgirdo vieną šūvį, tik po to J. Cibo rankose pamatė ginklą.
Pasak liudytojo, V. Klezio ginklas neišgąsdino, jis toliau ėjo J. Cibo link. Tada buvo dar du šūviai.
Po kiek laiko jis pamatė V. Klezį gulintį ant žemės ir aimanuojantį. J. Cibas vaikščiojo kalbėdamas telefonu. Netrukus atvažiavo greitoji medicinos pagalba, policija.
Mirė nuo šūvio į pilvą
Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodoma, kad V. Klezys mirė nuo šautinio kiauryminio pilvo sužalojimo. Kiti šūviai pataikė į kojų viršutinę dalį. Vienas šūvis buvo iššautas V. Kleziui iš nugaros. V. Kleziui po mirties buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis.
J. Cibas buvęs blaivus. Policijos licencijavimo veiklos informacinėje sistemoje nurodoma, kad J. Cibui 2018 metų balandžio 3 dieną išduotas leidimas laikyti ginklą – savigynai pistoletas „Beretta“ ir 9 šoviniai. Leidimas galioja iki 2023 metų.
Gynėsi
Įtariamuoju apklaustas J. Cibas nurodė, kad tą vakarą važiuojant Ąžuolų gatve jos viduryje pamatė vyriškį, vėliau paaiškėjo, kad V. Klezį, kuris mojavo rankomis jas iškėlęs aukštyn. Jis sustojo ir pradarė automobilio langą. V. Klezys staiga pribėgo ir jį užpuolė. Kilo grumtynės. Išsitraukęs ginklą V. Klezį perspėjo, kad atstotų. J. Cibas teigė du kartus iššovęs į žemę.
Pro langą jis pamatė atvažiuojantį kitą automobilį. V. Klezys pradėjo šaukti jo vairuotojui, siūlydamas užbėgti iš kitos pusės ir atimti ginklą. Tuo metu J. Cibas pagalvojęs, kad vairuotojas padės V. Kleziui, todėl dar daugiau išsigando ir iššoko iš automobilio norėdamas pabėgti.
V. Klezys sugriebė už drabužių ir bandė atimti ginklą. Įvyko šūvis. Tačiau po šio šūvio V. Klezys toliau elgėsi agresyviai ir spyrė jam į kairę koją. J. Cibas pajuto didelį skausmą ir neteko atramos, todėl kluptelėjo paėjęs kelis žingsnius atgal. Kluptelėjus ir netekus pusiausvyros, dešinė ranka kilstelėjo aukštyn, ginklo vamzdis pakilo ir dar kartą iššovė.
Tuomet V. Klezys žengė dar du žingsnius ir nukrito ant žemės. Šiam pargriuvus J. Cibas iš karto paskambino pagalbos telefonu ir pranešė apie įvykį.
Neperžengta būtinoji gintis?
Prokuroras padarė išvadą, kad J. Cibas nusikalstamą veiką padarė gindamasis nuo prasidėjusio pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į jo gyvybę ir sveikatą, tai yra veikdamas būtinosios ginties situacijoje ir neperžengdamas būtinosios ginties ribų.
Šį prokuroro sprendimą nukentėjusieji velionio vaikai Vilija Klezytė ir Mantas Klezys bei Emilija Januševičienė skundė. Jie teigė su prokuroro sprendimu nesutikę, nes „jis nėra objektyvus, nemotyvuotas, neteisėtas, todėl naikintinas“. Jie aiškino, kad nebuvo nustatytos ir išsamiai išnagrinėtos įstatymo reikalaujamos aplinkybės, kurioms esant būtų konstatuota, kad J. Cibas nusikalstamą veiką padarė veikdamas būtinos ginties situacijoje ir neperžengdamas būtinos ginties ribų. Taip pat nebuvo analizuojamos aplinkybės, ar V. Klezio veiksmai nebuvo išprovokuoti paties J. Cibo.
„Kėsinimasis turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą“, – teigė nukentėjusieji.
Jie mano, kad nebuvo vertintos aplinkybės, kad V. Klezys bandydamas atimti ginklą iš J. Cibo kaip tik gynėsi ir siekė apsaugoti savo gyvybę. Nenustatyta pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga. Nebuvo atliktas eksperimentas, ar J. Cibas grumtynių metu galėjo ginklą užtaisyti. Buvo šaudoma į kojų viršų ir į pilvą, o tai, anot žuvusiojo artimųjų, rodo, kad J. Cibo veiksmai buvo tyčiniai.
Atimta teisė į teismą
Tiek Panevėžio apygardos prokuratūra, tiek ir ikiteisminio tyrimo teisėjas, pasak nukentėjusiųjų, iš esmės pažeidė pagrindinius principus.
„Šios institucijos prisiima vienašališkai priimti sprendimus, nesuteikiant teisės teikti įrodymus ir šalims dalyvauti procese įgyvendinant teisę į teisingą teismą, bei pažeidžia rungimosi principus. Tokie sprendimai negali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais, kai yra pažeidžiama tokia asmens vertybė – kaip asmens teisė į gyvybę“, – teigiama nukentėjusiųjų pareiškime Panevėžio apygardos teismui.
Tačiau Panevėžio apygardos teismas galutinėje ir neapskundžiamoje nutartyje pasisakė, kad „J. Cibas veikė neperžengdamas būtinosios ginties ribų“.
Nusivylę ir išsigandę grasinimų nužudytojo šeimos nariai Lietuvos Respublikos Aukščiausiajam teismui nutarė šios nutarties neskųsti.
