Ko dar galime laukti iš R. Žemaitaičio, TV3 Žinių „Dienos komentare“ kalba politologas Ainius Lašas.
Kaip vertinate koalicijos lipdymą?
Na, toks vaizdas, kad tas lipdymo procesas kažkur eina į pabaigą. Taip, jis toks ilgas kaip telenovėlė, bet ir telenovėlė kažkada tai baigiasi. Tai šiuo atveju, man atrodo, čia tų serijų daug nebeliko, nes turbūt ir pats prezidentas kažkurioje vietoje turi sustoti ir nuleisti tą kartelę, ar tiesiog susitaikyti ir sakyti, kad žiūrėkit, viskas, sprendimai padaryti.
Tuo labiau, kad žingsnis prieš, va čia kaip prieš kelias dienas, vis dėlto sutarimai buvo padaryti, ministerijos sukeistos ir dabar prezidentui toliau blokuoti, iš tokios grynai politinės logikos, turbūt nėra labai daug pagrindo.
Kaip vertinate „Nemuno aušros“ kandidatą į kultūros ministrus? Ypač kai jis Remigijaus Žemaitaičio giminaitis?
Aš tai vertinu pagal du parametrus. Tai pirmas yra kažkokia vadybinė patirtis ir tada patirtis profesiniame lauke. Ir jeigu mes žiūrim pagal tuos du vertinimus, kažkokios vadybinės patirties žmogus gal ir turi, komercijos direktorius, matyt, kažką gal ir organizuoja, ir daro, nors man susidaro tas įspūdis, kad ten ta įmonė yra pakankamai nedidelė, bet, tarkim, yra kažkokia patirtis.
Jeigu mes kalbam apie profesinį lauką, patirties nėra. Na, aš nežinau, ar bažnytinis choras šiuo atveju, žinot, kaip ir krepšinio sirgalis, tai tokia čia ir kvalifikacija. Tai aš manyčiau, kad situacija yra tokia ir iš tiesų žmonės kelia klausimus.
Kaip vertinate situaciją su Žygimanto Vaičiūno kandidatūra? Ar socialdemokratai nusileis ir kaip vertinti prezidento dalyvavimą šiame procese?
Tai socialdemokratai jau nusileido, sutiko ir tai iš tiesų yra, sakyčiau, beprecedentinis atvejis. Nes visgi užsienio reikalų ministro kandidatūros derinimas su G. Nausėda yra logiškas, nes G. Nausėda yra atsakingas už užsienio politiką Lietuvoje, jos formavimą. Tai galima suprasti, kodėl šita kandidatūra yra derinama, ir galbūt prezidentas išsako vienokį ar kitokį požiūrį, bet jau kalbant apie kitas kandidatūras... Na, klausimų kyla daugiau ir aš neatsimenu tokio atvejo, kad atrodytų, jog prezidentas jau formuoja aktyviai Vyriausybę, t. y., ne vertina ją iš principo, bet jau kažką tai siūlo labai aktyviai. Tai vat šiuo atveju aš neatsimenu tokio atvejo ir man atrodo, kad čia prezidentas truputėlį peržengia savo kompetencijų ribas ir nežinau, ar jis peržengia konstitucines ribas, bet kažkur jis yra ant tos raudonos linijos.
Kaip vertinate R. Žemaitaičio siūlymus į ministrus? Ar tai nėra specialus žaidimas? Jeigu taip R. Žemaitaitis elgiasi, tai gal reiktų į koaliciją susigrąžinti Saulių Skvernelį?
Kiekvienas profesionalas, kuris žiūri į tokią naują partiją ir į tokį žmogų, kuris, žinot, ten vieną dieną kalba vienaip, kitą dieną kitaip, ir kaip žinia iš net istorijų vat su žemės ūkio ministru Ignu Hofmanu daro visokius ten spaudimus ir panašius dalykus, tai nei vienas profesionalas nenori lįsti tiesiog po tanku.
Tai tada tu ieškai žmonių, kurie sutiktų į tokią aferą lįsti ir, šiuo atveju, vat suranda tokius žmones, kurie sako: „gerai, aš pabandysiu“. Tie, kurie ateina, žiūrint jau pagal mūsų minėtus kriterijus, arba visiškai tikrai neturi nei patirties, nei profesinės patirties, nei vadybinės, arba tiesiog absoliučiai ne iš to lauko. Tai tada nerimtai atrodo, bet pats R. Žemaitaitis nelabai turi, iš ko rinktis.
Kalbant apie jūsų minėtą klausimą dėl S. Skvernelio, iš principo tai turbūt buvo pats geriausias sprendimas, ankstyvas sprendimas galėjo būti, kai tik buvo iškilę Gintauto Palucko reikalai. Tada buvo galima padaryti pakeitimą, suformuoti centro kairės koaliciją, bet toks vaizdas, kad socialdemokratai pasirinko atkeršyti S. Skverneliui už jo išdavystę, kai jis išstojo anksti ir kritikavo premjerą G. Palucką. Ir su tuo reiks gyventi turbūt iki kadencijos pabaigos, nes aš nemanau, kad R. Žemaitaitis keis radikaliai savo elgseną.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
