Apie tai, „Žinių radijas“ laidoje, diskutuoja Marius Dubnikovas, Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentas, ekonomistas.
Kas iš tikrųjų vyksta su tais iš Baltarusijos atskriejančiais oro balionais ir kaip tai reikėtų vertinti?
M. Dubnikovas: Kalbant apie Rusiją ir Baltarusiją, turbūt visada reikia įsivaizduoti blogiausią. Tai, ką mes matome, yra turbūt hibridinė ataka, nieko kito, nes jeigu balionai iki šiol neskrido prie oro uosto, dabar pradėjo skristi, tai reiškia, kad kažkas pasikeitė.
Tai reiškia, pasikeitė jų valdyme ar sakykime ten jie vis tiek turi kažką. Tiesa sakant, šimtai tų balionų dažnai skrisdavo, kai vėjas būdavo palankus – čia nėra, kad kažkas šiuo metu pradėjo skristi, gal dabar geriau matyti pradėjome.
Kadangi tenka dalyvauti Šauliuose ir komunikacijoje, manau, kad visą laiką reikia vertinti situaciją kaip blogiausią. Jeigu ji bus geresnė, tiesiog vertinsime ją kitaip arba džiaugsimės, kad ji buvo geresnė, bet bet kokiu atveju, tai yra provokacijos, nes jeigu per savaitę laiko tris dienas yra blokuojamas sostinės oro uostas, tai yra neįsivaizduojama situacija.
Mums atrodo, kad tai yra paprasta: valandą ar dvi sustabdė, bet realiai tris dienas per septynias savaitės dienas buvo oro uostas blokuojamas. Tai reiškia, tai yra sistemingai daroma, ne šiaip sau.
Jeigu iki šiol skrido balionai ir į tai nebuvo reaguojama arba tai nebuvo pranešama, tai tada yra skandalinga, nes anksčiau nekėlė rizikos, dabar kelia riziką.
Kitas klausimas – tai yra, kai mes susidūrėme, kad oro uostas blokuojamas, mes labai kylame į kovą prieš visą situaciją, bet aš norėčiau paklausti kito klausimo: kaip buvo su kontrabanda iki to laiko? Kokias priemones mes dėjome? Ar tiesiog gaudėme tuos balionus? Ko gero, kad taip ir buvo, ir kodėl nebuvo sprendžiama tokių klausimų iki to laiko, kad jie kažkokiomis priemonėmis būtų nuleidžiami arba jau būtų užkardinami?
Tai reiškia, problema buvo iki šiol ir greičiausiai ji nebuvo tinkamai sprendžiama. Čia sukeliama daug klausimų. Jeigu iki oro uosto skrenda balionas, tai mums yra problema, bet jeigu jis skrenda virš mūsų teritorijos kasdien ir kažkokiomis apimtimis, tai tai nėra problema. Tai yra lokali problema, kurią mes sprendžiame.
Man atrodo ganėtinai keistai iš tiesų kelių situacijų palyginimas: tai, ką mes turime dabar, kada mums jau labai skauda, ir kaip mes tai sprendžiame, ir klausimas, kodėl iki tol į tą problemą nebuvo atkreipta dėmesio ir problema nebuvo sprendžiama. Aš suprantu, kad pasieniečiai sprendė tomis priemonėmis, kurias jie gali arba turi, bet kodėl nebuvo tada stiprinama visa ši situacija?
Mariau, kaip įvertinti tas pasekmes oro uostui? Kokios čia tų tūkstančių žmonių, kurie strigo, skrydžiai atidėti buvo? Kaip įvertinti tą ekonominę viso reikalą pusę, kokias tai gali turėti pasekmes?
M. Dubnikovas: Nuostoliai yra, juos galima skaičiuoti, bet didesnis nuostolis vis tik yra dėl hibridinio karo, nes būtent tų balionų skraidymas mums pakiša kiaulę. Tai dėl to, kad mes diskutuojame, ar mūsų Vyriausybė veiksni, ar kariškiai pakankamai išsilavinę ir gali šaudyti į balionus, tai yra sukeliama abejonė, kvestionuojama.
Tai yra pagrindinis instrumentas su mažais kaštais sukelti dideles diskusijas kitoje valstybėje – manau, į tai reikia žiūrėti. Jų tikslas yra toks: sukelti šurmulį tarp skirtingų visuomenės grupių, skirtingų valdžios atstovų.
Politikai kviesis generolus, generolai kviesis savo seržantus ir taip toliau. Žala yra padaryta iš tiesų ir ji yra daug didesnė, sakyčiau, negu ekonominė žala, nes kol kas niekas nesugriuvo, skrydžiai atidėti. Jeigu kam teko skristi iš Londono, ten atidėtų skrydžių būna dėl įvairių priežasčių – dėl to, kad 3 centimetrai sniego iškrito, ir panašiai.
Šioje vietoje sakyčiau, kad mums žala daroma ne tiek ekonominė, bet žala daroma būtent pasitikėjimui ir ją išmatuoti yra labai sunku. Kokias mes turėsime pasekmes po, tarkime, šešių, aštuonių mėnesių?
Visi šie dalykai mus destabilizuoja, ir čia reikia to greito reagavimo, kuris galėtų grąžinti mus prie klausimų, ką mes darome, vietoj to, kas turėjo padaryti – čia turbūt yra esmė.
Mūsų priešas siekia kelių dalykų: kad iš mūsų šalies trauktųsi kapitalas, taip silpninant šalį ekonomiškai, ir antras dalykas – žmonių skaičius, jis irgi trauktųsi. Pajuokaujant, visos akcijos „parduok butuką Vilniuje ir pirk Ispanijoje“ yra priešo veikimo pasekmė. Tai yra, kai mes atitraukiame kapitalą, nes nesijaučiame saugūs, nepasitikime savo aplinka ir panašiai, o to neturėtų būti – mes turėtume būti kaip Izraelis susitelkę.
Žinome, kad priešas yra už vartų, bet dėl to nesijaudiname ir tiesiog darome tai, kas mums yra svarbiausia, ir tai, ką mokame daryti geriausiai. Kiekvieną dieną einame į darbą, kuriame pridėtinę vertę, stipriname šalį.
Vakare grįžę namo paskaičiuojame, kiek aš prisidėjau dėl to, kad ši šalis būtų stipresnė. Tai čia turbūt yra tas sutelktumo lygis, kurio turėtume siekti – mažiau kaltinti vieni kitus, tiesiog judėti į priekį ir bandyti daryti – maža to, ieškoti, kas kaltas.
Po viso šito konflikto galėsime išsiaiškinti, kas yra mūsų herojus, kas buvo, sakykime, ne visai tinkamas, bet po konflikto. Konfliktas yra aiškus, jis vyksta, ir reikia duoti tam laiko ir tiesiog rasti kažkokius efektyvius sprendimus šiai situacijai.
Visos laidos klausykite čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
