Apie tai TV3 studijoje vaizdo skambučiu kalbėjo žurnalistė Jolanta Svirnelytė ir kunigas Ričardas Doveika.
Antra savaitė jau žmonės sėdi karantine. Galbūt žmonėms ne tai yra sunku, kad jie turi sėdėti namie, o sunku tai, kad vis išgirstame didesnius skaičius susirgusiųjų. Žmonės serga jau tikrai būriais. Ką jūs tokiems žmonėms pasakytumėte?
Svarbiausia noriu pasveikinti visus ir padėkoti medicinos darbuotojams. Padėkoti visiems savanoriams, kiekvienai iniciatyvai, kuri tampa gėrio lobynu. Noriu ypatingai padėkoti tiems, kurie atidengiame supratimą, kad būti šias kelias savaites saviizoliacijoje, sumažinti savo būvimą viešoje erdvėje, tai nėra nei taisykliu pažeidimas, teisių apribojimas ar nuobauda. Tai yra visų mūsų atsakymas į šiandienos grėsmę.
Prašau kiekvieno supratingumo, kuris dar abejoja ar įsivaizduoja, kad čia yra perlenktos lazdos ar pertekliniai prašymai. Prašau atsakomybės mūsų pačių vyriausių, pačių brangiausių tautos šaknų – mūsų senolių. Tas laikas, kuris dabar yra skirtas yra mūsų gavėnia, pasninkas. Tai yra tokia mūsų Velykinės šventės išmalda būti namuose, saugoti save, apsiriboti bendrauti su kitais žmonėmis ir suprasti, kad mano šiandieninis elgesys ir laikysena tampa priežastimi gyventi ir turėti viltį.
Tokiose situacijose žmonės, net ir netikintys, suka link bažnyčios. Dievo pajautimas ar palaikymas yra svarbus. Tačiau situacija, kad bažnyčios yra uždarytos. Ką jūs į tai?
Uždarytos tik durys, bet pačios bažnyčios – neuždarytos. Parapija – gyvenimas šalia namų. Man didžiulė garbė visų Lietuvoje tarnaujančių kunigų vardu pasakyti, kad ši tarnystė tęsiasi. Kiekvieną dieną kunigas aukoja mišias. Taip, aukojame tuščiose bažnyčiose, tačiau gyvenimas toliau vyksta. Taip, galime galvoti, kad situacija, į kurią patekome – mes ją patys susikūrėme, nes šalia visų įžvalgų, kurias padaro pasaulis, mokslas, žmonės, pagrindinė priežastis – kažkur pažeista tvarka.
Religinis gyvenimas vyksta, žmonės skambina, rašo laiškus, prašo aukoti mišias. Tikintiems žmonėms tai yra kūrybos kelias.
Žmonės, jei būdavo sunku, eidavo pas kunigą tos išpažinties, galbūt pakalbėti. Geras kunigas ne tik pagrumoja, bet ir pataria, ragina susiimti, atrasti tą kelią. Dabar to kontakto neliko. Galbūt čia yra žmonėms sunku?
Tas viskas yra. Daugelio kunigų telefonai nenutyla visą dieną. Mes rašome elektroninius laiškus, guodžiame žmones, lankome ligonius. Tas, kas gyvenimo religinį gyvenimą jį ir toliau gyvena. Susitariame, kada, kelintą valandą visi būsime maldoje.
Visą pokalbį žiūrėkite video reportaže.
