Na ir iš tiesų, nesunku patikėti, jog neidami į krepšinio areną, naktinį klubą ar šeimos šventę, mes padedame savo tautiečiams, nes yra pakankamai faktų patvirtinančių tokias tiesas. Norėčiau taip pat tikėti, kad nevažiuodamas žvejoti į kitą rajoną, nepirkdamas gėlių kioske, negerdamas kavos net prie staliuko lauke ir nešiodamas kaukę lauke prisidedu prie epidemijos valdymo.
Deja, jokių objektyvių tyrimų duomenų apie tokią naudą nėra, o logika dažnai sako priešingai (mieliau eičiau į parduotuvę, kurioje visi su švariomis, sausomis kaukėmis). Dar blogiau, kai imi abejoti visos šios kovos rezultatais. Ar tikrai šios ir buvusios valdžios strategija kaip įmanoma labiau sumažinti sergamumą COVID‘u išgelbsti daugiau žmonių nei pražudo?
Nekyla abejonių dėl ekonominių šios kovos pasekmių, bet dauguma mūsų ryžtųsi tokioms finansinėms aukoms, jei tik tos ekonominės, psichologinės, socialinės problemos nevirstų demografinėmis.
Problema ta, kad tiesiogiai COVID-19 tėra mažos dalies su pandemija susijusių mirčių priežastis. Nors tai vienareikšmiškai įrodyti sunku, bet kaimyninių šalių mirtingumo rodikliai nedviprasmiškai rodo, jog griežtos karantino priemonės suvaldo tik COVID-19 epidemijos, bet ne mirtingumo augimą. 2020 m. mes stipriai atsilikome nuo šalių, kurių karantino politika buvo žymiai liberalesnė.
Pirmame paveiksle pateikti kelių šalių statistikos tarnybų duomenys apie mirusių žmonių skaičiaus pokyčius, lyginant juos su 2019 m. Jei lygintume su 2018 m., augimas būtų mažesnis, bet skirtumai tarp šalių būtų dar didesni (ne mūsų naudai).
Nors gal ir ne visais atvejais, šia statistika 100 proc. galima tikėti (Baltarusijos duomenys gauti iš antrinių šaltinių), bet tendencijos mums atrodo tragiškai. Latvijoje mirtingumas išaugo tik metų pabaigoje, kai buvo įvestas griežtesnis karantinas.
Žinoma, vairuotojų ir statybininkų imigracija iš labiau infekuotų šalių ten gerokai mažesnė, tad infekcija išplito gerokai vėliau. Beje, Lenkijoje, kurios strategijomis mes linkę sekti, mirčių skaičius 2020 m. spalio mėn. įvedus karantiną, išaugo net. 44 proc.
COVID-19 nusinešė nemažai mūsų bendrapiliečių gyvybių, bet tose kaimyninėse šalyse, kur karantinas buvo laisvesnis, suminės žmonių netektys yra gerokai mažesnės, net jei COVID-19 aukų skaičiai didesni.
Tai akivaizdžiai matyti antrame paveiksle, kur pavaizduotas bendras mirusiųjų skaičiaus pokytis ir mirčių nuo COVID-19 skaičius. Galime kiek nori kritikuoti Švedijos COVID-19 valdymo politiką, remdamiesi šiek tiek didesniais santykiniais mirčių nuo COVID-19 rodikliais, bet bendras rezultatas ne mūsų naudai.
Nors Švedija daugiau nei tris kartus didesnė, bendros žmonių netektys labai panašios, o tai reiškia, santykinai 3 kartus mažesnės. Žinoma, mirtingumo pokyčiams įtaką daro ir kiti veiksniai, bet nėra jokių kitų priežasčių, galėjusių nulemti tokius šuolius per vienerius metus, išskyrus COVID-19 ir jos suvaldymo priemones.
Iš tiesų, kad ir kaip neįtikinamai tai skamba, net pažeidžiamiausio amžiaus žmonėms tikimybė numirti per metus Lietuvoje yra pastebimai didesnė, nei numirti užsikrėtus COVID-19. Būtent todėl, ši liga pati savaime didina metinį mirtingumą gerokai mažiau, nei atrodo žiūrint žinias per TV.
Antrame paveiksle pateikti skaičiai nėra absoliutus įrodymas, kad karantinas yra vienintelis mirtingumo augimo veiksnys, bet jie verčia labai stipriai susimąstyti, kiek mes išlošiame ir kiek pralošiame kovodami su šia epidemija.
Jei tikėtume statistika, maždaug 1 proc. žmonių, kuriems diagnozuojamas COVID-19, numiršta. Jei tikėtume kitų šalių tyrimais, Lietuvoje atliktomis apklausomis ir tyrimais, COVID-19 diagnozuojama apie 1/5 realiai užsikrėtusiųjų (o gal ir dar mažiau).
Nesudėtinga aritmetika sako, kad jei užsikrėstų absoliučiai visi Lietuvos gyventojai, nuo COVID-19 numirtų apie 5600 žmonių. Galima būtų teigti, kad numirtų daugiau žmonių, nes ne visi sulauktų tokios pagalbos kaip dabar, bet užsikrėstų ne visi gyventojai, todėl realus mirusiųjų skaičius būtų, tikėtina, ne didesnis.
Priminsiu, kad vien pernai, lyginant su 2019 m., Lietuvoje mirčių skaičius nuo kovo mėnesio išaugo net 5850! (Ir tai skaičiuojant, kad iki 2020 kovo mėn. vyravusi mirtingumo mažėjimo tendencija staiga būtų išnykusi).
Iš tų 5,85 tūkst. tik apie 2000 žmonių mirė nuo COVID-19 (įskaitant ir tuos, kurie bet kuriuo atveju būtų numirę per metus net jei nebūtų užsikrėtę šia infekcija). Net jei daliai mirusiųjų COVID-19 nebuvo nustatytas, absoliuti dauguma iš šių 5,85 tūkst., reikėtų atvirai ir drąsiai pripažinti, mirė dėl to, kad buvo gelbstimos potencialios COVID-19 aukos. Blogiausia, kad yra visos prielaidos įtarti, jog išgelbėta buvo gerokai mažiau, nei pražudyta.
Pandemija, kaip stichinė nelaimė, dėl kurios greičiausiai niekas nekaltas. Jei ji ištiko, nuostoliai neišvengiami. Konkrečios karantino priemonės – tai valdžios sprendimas, todėl jie gali būti geresni ar blogesni. Nei vienoje civilizuotoje šalyje valdžia negalėjo nesiimti kokių nors visuomenės gyvenimo suvaržymų, nors sunku būtų įrodyti, kad bendras tokios „nesikišimo“ strategijos poveikis būtų buvęs labiau fatališkas (žinoma, kalbu ne apie politines savižudybes).
Turėtume tikrai klaikius 2–3 mėn. per kuriuos nuo COVID-19 mirtų daugiau žmonių nei „ištęsto“ piko atveju, tad tokia strategija vargiai ar įmanoma. Tikėtina, kad efektyviausiai bendrą mirtingumą mažintų tik didelius ir ilgus žmonių susibūrimus draudžiančios karantino priemonės, leidžiančios sumažinti (ištęsti) sergamumo piką, bet minimaliai keičiančios darbo ir gyvenimo rutiną (nesinori tikėti, bet kyla įtarimų, jog Baltarusijos strategija veikia geriausiai, – tikėkimės, kad jų statistika neobjektyvi).
COVID-19 nusineštų gyvybių gerokai daugiau, bet bendras mirusiųjų skaičius būtų mažesnis. Gal tai ir diskutuotina prielaida, bet COVID-19 epidemijos suvaldymo strategai turi įvertinti tokią galimybę. Kol kas atrodo, kad priklausomybė paprasta, – kuo griežtesnis karantinas, tuo mažiau miršta nuo COVID-19, bet tuo daugiau nuo kitų priežasčių, bent jau Lietuvoje. Labai tikėtina, kad dėl karantino priemonių mirė jaunesni žmonės, todėl prarasta daugiau gyvenimo metų, nei būtų atėmęs COVID‘as.
Daugybė ekspertų žino, kaip suvaldyti epidemiją, – uždraudi viską, ką reikia ir nereikia, ir tai veiks (ir veikia). Nėra kontaktų, nėra infekcijų, bet visi medaliai turi dvi puses. Socialinių kontaktų ribojimas net mažiausią įtaką ekonomikai darančiose srityse vis tiek kažkam kainuos gyvybę.
Puiku, kad net esant blogesniems infekuotųjų rodikliams, naujoji Lietuvos valdžia, nesiėmė taip griežtai riboti visų veiklų kaip pirmojo karantino atveju, bet vis tiek reikia prisiminti, kad ir esami ribojimai kasdien kažkam baigiasi labai liūdnai.
Kartais atrodo, kad stengtumėmės suvaldyti kažkokius duomenų srautus, bet ne besikeičiančią gyvą visuomenę. Jei keliasdešimčiai tūkstančių turgaus lauko prekeivių, kurių amžiaus vidurkis tikriausiai siekia apie 60 m., uždraudžiame dirbti, tai labai naivu tikėtis, jog absoliuti dauguma jų šį laisvalaikį išnaudos sveikos gyvensenos tobulinimui.
Nėra jokių duomenų, kad toks žingsnis padėda valdyti COVID epidemiją, bet akivaizdu, jog sveikatos bus padaryta didelė žala. Kol kas atrodo, kad pandemijos suvaldymo nuostoliai gerokai pranoksta jo naudą. Kova su pandemija Lietuvai jau 2020 m. tikriausiai kainavo daugiau gyvybių, nei virusas būtų nusinešęs neskelbiant jokio karantino, kuris būtent ir grindžiamas jų išsaugojimu.
Suprantama, kad dabartinėmis sąlygomis visų karantino priemonių atšaukimas būtų klaida, tačiau visas veiklas, kuriose žmonių kontaktai minimalūs, būtina leisti kuo greičiau (kirpėja dirba su vienu klientu, kasininkė su vienu pirkėju, keltuvas kelia vieną žmogų ir t.t.).
Ir nors epidemijos suvaldymui didžiausią įtaką tikriausiai darė augantis persirgusių skaičius ir švietimo įstaigų uždarymas (prisiminkime gripą), esu įsitikinęs, kad bent 12 klasės mokinius būtina grąžinti į mokyklas jau nuo vasario 1 d. Nenorėčiau būti tas rizikos grupės tautietis, kurį saugodami, aukojame mūsų vaikų ateitį.
Komentarą parengė geografijos profesorius Donatas Burneika.
