Apie pensinio amžiaus augimą naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja ekonomistas Marius Dubnikovas ir Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos atstovas Algirdas Zvicevičius.
Kur yra riba tarp atsakomybės ir noro atrasti save? Mes matome skaičius, kad įdarbinti jaunimą yra sudėtingiau, ar ne? Kad ir nedarbas jaunimo yra didesnis, kad žmonės gal ir nelinkę į tuos darbo santykius įsitraukti, vis tiek turėtų būti kažkoks balansas?
M. Dubnikovas: Ji mutuoja, ji pastoviai keičiasi. Tarp noro įsitraukti į darbo santykius ir atsakomybės, ji labai stipriai irgi išsitrina. Tai sakyčiau, tas tango yra šokamas dviese: darbas ir darbuotojas, bet iniciatyva, jeigu buvo vienose rankose, ji pereina į kitas.
Ar tai yra gerai? Aš nežinau. Vieninteliu dalyku, kuriuo galime remtis, tai yra statistika. Tai faktas tas, kad populiacija per 25-erius metus, kas nėra labai ilgas laiko tarpas, padidėjo 33 proc. Tuo tarpu pasaulio ekonomika padidėjo tris kartus. Tai tas pyragas, kuris yra dalinamas ant daug didesnio žmonių skaičiaus, išaugo kone 10 kartų sparčiau negu pati populiacija.
Tai kaip bebūtų, kur yra koncentracija turto ir energijos, jos apskritai yra ant tiek daug, kad netgi mažai stengiantis, jos užtenka. Ir atsiranda tokie dalykai, kad dalis jaunuolių gali nuspręsti netgi apskritai nedirbti.
Mes galbūt matysime tokius reiškinius, kai žmogus apskritai nedirba. Tas matosi Skandinavijoje, kai, pavyzdžiui, žmogus paveldi kelis butus kokiam nors Stokholme. Ką jis gali padaryti? Jis juos gali išnuomoti.
Ir gyventi iš tų pajamų, ar ne?
M. Dubnikovas: Ir iš tų pajamų gyventi visą savo gyvenimą pakeliaudamas po pasaulį. Ar jam reikia 35 metų stažo? Tikrai ne, nes jis aprūpintas yra pilnai.
Aišku, nebent atsitinka kažkas neplanuoto, kažkokia nelaimė dėl sveikatos. Ar nebus čia tas atvejis kaip kad žiogas, kur vasarą vasarojo, smagiai laiką leido, atėjus žiemai, staiga lieka be nieko? Jūsų vertinimu, ar yra ta riba tarp atsakomybės ir savęs ieškojimo? Jeigu mes kalbame apie jaunus žmones, ar matote pokytį, kad galbūt tos atsakomybės šiek tiek mažiau?
A. Zvicevičius: Yra ir turi būti atsakomybė, žinome savo pažįstamų, kurie labai sunkiai verčiasi. O kai pagalvoji, kodėl taip buvo? Todėl, kad nedirbo, tai važiavo į kitas šalis, tai reikėjo save pažinti ir susirasti. Nebuvo atsakomybės arba nenorėjo jos prisiimti. Nepaisant to, kad buvo ir šeimų, ir skyrybų, o paskui atsirasdavo įvairių ligų, situacija tapdavo sudėtinga.
Tada prašo ir kitų pagalbos, reikia padėti nuvažiuoti, reikia padėti atvežti. Nei ploto gyvenamo, nieko. Situacijų yra įvairių, kai dirbsi vienokį ar kitokį darbą, ar tu būsi samdomas, ar tu turėsi savo verslą, tu vis tiek turi mokėti mokesčius valstybei, kurioje tu gyveni.
Ar jūs pastebėjote, kad kartais ir prašo darbuotojų pasilikti ilgiau, neišeiti į pensiją, nes nėra kuo pakeisti jų?
A. Zvicevičius: Gerų specialistų prašo kurį laiką padirbėti. Kai kurie sutinka, kai kurie – ne. Reikia tėvus prižiūrėti, reikia dar ką nors, kitokios sąlygos, kurių negali leisti sau, kad galėtų dirbti. Yra įvairių situacijų.
Mes girdime, kad ir mokytojai, ir gydytojai nori ir gali pasilikti ilgiau. Be to, turime didelę problemą, pavyzdžiui, gydytojų mes neturime pakankamai. Jeigu visi gydytojai, kurie yra pensinio amžiaus, išeitų į pensiją, tai panašu, kad turėtume didelę krizę sveikatos apsaugos sistemoje.
A. Zvicevičius: Gal krizė būtų mažesnė, jeigu šitie patyrę darbuotojai perduotų savo žinias jaunesniems, pamokintų, paaiškintų, kaip greičiau nustatyti ligą, kaip ją geriau išgydyti. Čia visur yra žmogiški santykiai.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
