Moksliniame žurnale „Health Policy“ paskelbto Europos tyrimo metu buvo aptiktas tik vienas atvejis, kai koronavirusu sergančių pacientų buvo daugiau nei intensyvios terapijos lovų – tokia situacija susiklostė Italijoje, Lombardijos regione 2020 m. balandžio 3 d.
Nors dabar atsirado naujų istorijų apie perpildytas Kinijos ligonines šaliai atlaisvinus apribojimus, bet dar per anksti spręsti, ar tai pavieniai pavyzdžiai, ar platesnė, sisteminė problema.
Už Kinijos ribų koronavirusas nebeslegia žmonių protų. Tačiau turtingųjų pasaulio valstybių sveikatos priežiūros sistemos dabar yra arčiausiai žlugimo nuo tada, kai ši liga pradėjo plisti. Skirtingai nuo nedarbo ar bendrojo vidaus produkto, palyginti duomenis apie įvairių valstybių sveikatos priežiūros sistemas kur kas sunkiau.
Taigi „The Economist“ surinko šalių, regionų ir net atskirų ligoninių statistiką, kad susidarytų vaizdą, kas vyksta. Rezultatai rodo, kad pacientai, gydytojai ir slaugytojai neišvengė blogiausių pandemijos padarinių – jų poveikis tiesiog buvo pajaustas daug vėliau.
Pradėkime nuo Didžiosios Britanijos, kuri pateikia puikius duomenis. Nacionalinė sveikatos apsaugos tarnyba (NHS) – šalies valstybinė sveikatos priežiūros paslaugų teikėja – atsidūrė sunkioje padėtyje. Prieš pat pandemiją žmogus, turintis medicininių problemų, dėl kurių reikia greitos, bet ne nedelsiamos pagalbos, greitosios pagalbos vidutiniškai laukdavo 20 minučių. Dabar jiems tenka laukti ilgiau nei pusantros valandos. Smarkiai išaugo ir „laukimas vežimėlyje“ – taip yra vadinamas laiko tarpas nuo paciento atvykimo į priimamąjį iki sprendimo jį guldyti į ligoninę.
Kitų šalių statistika ne tokia išsami, tačiau jose pacientai yra ne ką laimingesni. Rugsėjo mėnesį apklausų vykdytojas „Ipsos“ paskelbė pasaulinę apklausą, kurioje buvo pateiktas klausimas apie sveikatos priežiūros kokybę. Beveik visose 20 turtingiausių šalių, palyginus su 2021 m., žmonės vis rečiau sako, kad siūlomų paslaugų kokybė yra „gera“ arba „labai gera“. Didžiojoje Britanijoje taip manančių respondentų dalis sumažėjo penkiais procentiniais punktais. Kanadoje šis rodiklis sumažėjo dešimčia. Italijoje buvo pastebėtas dvylikos procentinių punktų kritimas.
Italijos ligoninės, kurias 2020 m. pradžioje užplūdo koronavirusu užsikrėtę pacientai, vėl susiduria su sunkumais. Tyrime buvo analizuojami duomenys iš popiežiaus Jono XXIII ligoninės Bergame, kur prieš beveik trejus metus buvo užfiksuoti kai kurie kraupūs žmonių su ventiliatoriais vaizdai.
Tais metais, kai Italiją užklupo koronavirusas, ligoninės laukiančiųjų sąrašai šiek tiek pailgėjo. Jau kitais metais jie vėl sumažėjo. Bet 2022 m. jie vėl staiga pailgėjo. Neskubios krūtų echoskopijos gali tekti laukti net dvejus metus. Emilijos-Romanijos – kito 2020 m. smarkiai nukentėjusio regiono – pareigūnai pradėjo vykdyti planą sutrumpinti laukiančiųjų sąrašus iki priešpandeminio lygio.
Viso angliškai kalbančio pasaulio spauda yra pilna siaubo istorijų. Australijoje, Naujajame Pietų Velse 2022 m. trečiąjį ketvirtį maždaug 25 proc. pacientų turėjo laukti ilgiau nei pusvalandį, kol jie buvo perduoti iš paramedikų į greitosios pagalbos skyriaus personalo rankas. Prieš dvejus metus tiek laiko laukė 11 proc. pacientų. Kanadoje laukimo laikas pasiekė visų laikų rekordą: čia nuo siuntimo išrašymo iki gydymo pradžios vidutiniškai praeina apie pusė metų.
Įtampą jaučia net ir pačios turtingiausios ir kompetentingiausios valstybės. Šveicarijoje dabar yra mažiau nemokamų intensyviosios terapijos lovų nei pandemijos laikotarpiu. Vokietijoje pastebimos panašios problemos: čia padaugėjo pacientų, kurie mažina intensyviosios terapijos pajėgumus. 2021 m. pabaigoje įprastoje Singapūro poliklinikoje pacientai turėjo laukti apie devynias valandas. 2022 m. spalio mėnesį jie jau turėjo laukti apie 13 valandų.
Amerikai sekasi geriau nei daugumai šalių, nes ji sveikatos priežiūrai išleidžia daug pinigų. Tačiau situacija šalyje vis tiek nėra gera. Vidutinis ligoninių užimtumo lygis neseniai pirmą kartą viršijo 80 proc. Net tamsiausiomis pandemijos dienomis vos kelios valstijos pranešė apie vaikų palatų trūkumą (kai buvo užimta daugiau nei 90 proc. lovų). Lapkričio pradžioje tokia situacija susiklostė 17 valstijų, kurią paskatino išaugęs vaikų užsikrėtimų skaičius.
Sveikatos priežiūros kokybės suprastėjimas prisideda prie stulbinančio „perteklinių mirčių“ skaičiaus padidėjimo – daug didesnio nei būtų galima tikėtis įprastais metais. Mirtingumas daugelyje turtingų pasaulio šalių 2022-aisiais buvo didesnis nei 2021-aisiais – kelių didelių koronaviruso bangų metais. Šiuo metu Europoje miršta maždaug 10 proc. daugiau žmonių nei buvo tikėtasi. Didžiulės mirtingumo bangos viduryje atsidūrė Vokietija: nuo rugsėjo mėnesio mirčių per savaitę skaičius yra 10 proc. didesnis nei įprastai. Gruodžio pradžioje padidėjo 23 proc.
Taigi kas vyksta? Kaltę, kurios jie ne retai yra nusipelnę, prisiima tiek nacionalinio, tiek regioninio lygio politikai. Tačiau chaosą sukeliančios jėgos įvairiose šalyse yra vienodos ir susijusios su bendra pandemijos patirtimi. Be to, vyriausybės gali nesugebėti įveikti jų per trumpą laiką.
Daugelis turtingų Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių sveikatos priežiūrai dabar išleidžia beveik 10 proc. savo bendrojo vidaus produkto. Prieš pandemiją šios išlaidos nesiekė 9 proc. Iš 20 šalių, kurių 2021 m. duomenys buvo nagrinėjami, 18 vienam asmeniui išleidžia daug daugiau nei bet kada anksčiau. Beveik visos jos išleido didesnę bendrojo vidaus produkto dalį nei 2019 m. Šių skaičių koregavimas, atsižvelgiant į gyventojų senėjimą, reikšmingai nekeičia šių išvadų.
Taigi sveikatos priežiūros sistemų problemos kyla ne dėl pinigų trūkumo. Didžioji dalis padidėjusių išlaidų buvo skirta kovos su koronavirusu programoms, pavyzdžiui, testavimui, užsikrėtimų sekimui bei vakcinoms. Tačiau finansavimas dabar didėja visose sistemose. Beveik visose turtingose šalyse sveikatos priežiūros srityje dabar dirba daugiau žmonių nei bet kada anksčiau. Bendras užimtumas ligoninėse šešiose mūsų apklaustose EBPO šalyse 2021 m. buvo 9 proc. didesnis nei metais prieš pandemiją. Naujausi duomenys rodo, kad Kanadoje sveikatos priežiūros sistemoje šiuo metu dirba 1,6 mln. žmonių. Daugiau nei 12 mln. žmonių dirba Europos Sąjungos „žmonių sveikatos srityje“ – tai rekordas. Dar vienas rekordas fiksuojamas Jungtinėse Amerikos Valstijose – dabar šios šalies ligoninėse dirba apie 5,3 mln. darbuotojų.
Galbūt tikroji problema yra ne darbuotojų skaičius, o tai, kaip efektyviai jie dirba. Tikroji Amerikos ligoninių ir ambulatorinės sveikatos priežiūros sektoriaus produkcija, kuri matuoja kiek buvo suteikta priežiūros paslaugų, yra tik 3,9 proc. didesnė už priešpandeminį lygį, nepaisant to, kad visos ekonomikos produkcija yra 6,4 proc. didesnė. Anglijoje planinių operacijų atliekama šiek tiek mažiau nei prieš koronaviruso pandemiją. Vakarų Australijoje per dvejus metus iki praeitų metų lapkričio vėluojančių planinių operacijų dalis šoktelėjo nuo 11 proc. iki 24 proc.
Kitaip tariant, ligoninės, turėdamos daugiau, daro mažiau. Nors mažėjantis našumas yra visos ekonomikos reiškinys, sveikatos priežiūra šiuo metu patiria papildomą spaudimą. Neseniai paskelbtame Dianos Coyle iš Kembridžo universiteto ir jos kolegų darbe yra nagrinėjami koronaviruso poveikio Britanijoje padariniai. Darbą sulėtina dar ir šiandien daugelyje šalių galiojantys profilaktikos protokolai, reikalaujantys pakeisti apsauginę aprangą ir laikytis dezinfekcijos reikalavimų po susidūrimo su koronavirusu sergančiais pacientais. Toks sergančiųjų koronavirusu atskyrimas nuo virusu neapsikrėtusių pacientų apsunkina lovų paskirstymą.
Tuo tarpu daugelis darbuotojų po trejų varginančių metų jaučiasi apgailėtinai. Žurnale „Mayo Clinic Proceedings“ paskelbtoje ataskaitoje teigiama, kad išaugo kiekybiniai Amerikos gydytojų „perdegimo“ rodikliai. Jei sveikatos priežiūros darbuotojai praranda savo motyvaciją, jie veikiausiai bus linkę dirbti mažiau: pavyzdžiui, pasilikti po darbo pacientų registro sutvarkymui arba padėti gydyti kito mediko pacientus.
Vis dėlto, nors produktyvumas ir sumažėjo, jis nesumažėjo tiek, kad visiškai paaiškintų sveikatos priežiūros žlugimą. Tai rodo, kad tikroji to priežastis slypi kitoje medalio pusėje – paklausoje.
Atrodo, kad pasibaigus karantinams, žmonėms reikia daugiau medicininės pagalbos nei prieš tai. Dalis sveikatos problemų yra susijusios su imunitetu. Žmonės net dvejus metus nesusidūrė su įvairiausiais užkratais. Nuo tada sparčiai išplito endeminiai patogenai, tokie kaip kvėpavimo sincitinis virusas. Tikriausiai visi jūsų pažįstami serga arba neseniai sirgo gripu.
Tačiau pandemija pablogino ir kitas sveikatos problemas, kurios tik dabar pradedamos diagnozuoti. 2020–2021 m. daugelis žmonių delsė gydytis, baimindamiesi užsikrėsti koronavirusu arba dėl to, kad ligoninėse nebuvo teikiamos su koronavirusu nesusijusios paslaugos. Palyginti su 2018–2019 m., 2020 m. Italijoje vėžio diagnozių sumažėjo 39 proc. Per panašų laikotarpį ypač sumažėjo vėžio diagnozių skaičius Amerikoje.
Nuo tada, kai buvo paskelbta pandemija, Anglijos NHS laukiančiųjų sąrašas išaugo daugiau nei 60 proc. Daugelis šiame sąraše esančių žmonių ir panašiose situacijose atsidūrusių asmenų kitose šalyse, greičiausiai, sirgs daugiau, todėl jų išlaidos bus didesnės negu tos, kurių jiems būtų reikėję, jeigu jie pagalbos būtų kreipęsi 2020 m. Neseniai kitame moksliniame žurnale „Lancet Public Health“ paskelbtame darbe skaičiuojama, kad per ateinančius du dešimtmečius mirčių nuo gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžio Australijoje skaičius gali būti 10 proc. didesnis nei rodė priešpandeminės tendencijos iš dalies dėl vėliau pradedamo gydymo.
Paklausą didina ir pats koronavirusas. Neseniai Londone įsikūrusios ekspertų grupės „Institute for Fiscal Studies“ paskelbtame straipsnyje teigiama, kad dėl šios ligos laisvų NHS lovų skaičius sumažėjo 2–7 proc. Kol koronavirusu užsikrėtę pacientai naudojasi ištekliais, paslaugų teikėjai visiems kitiems siūlo blogesnę priežiūrą. Thiemo Fetzerio iš Varviko universiteto ir Christopherio Rauho iš Kembridžo universiteto tyrimai rodo, kad „dėl sveikatos priežiūros kokybės suprastėjimo“ maždaug 30-čiai mirčių nuo COVID-19 tenka viena su koronavirusu nesusijusio paciento mirtis.
Tačiau netinkamai veikiančių sveikatos priežiūros sistemų pasekmės neapsiriboja vien nereikalingomis mirtimis. Žmonėms atrodo, kad jų šalys griūva. Kai suserga turtingų šalių gyventojai, jie tikisi, kad gaus reikalingą pagalbą. Ir kažkas tikrai turėtų padėti, kai mokestinė našta beveik visose valstybėse pradeda siekti visų laikų aukštumas.
Guodžia tai, kad dėl pandemijos susidaręs atsilikimas išnyks. Kvėpavimo takų virusų antplūdis tarp suaugusiųjų ir vaikų tikriausiai jau pasiekė aukščiausią tašką. Administratoriai padarė pažangą trumpindami ilgiausius paslaugų laukiančiųjų žmonių sąrašus. Tačiau visuomenėms senstant, o koronavirusui ir toliau išliekant didele grėsme, priešpandeminė sveikatos priežiūros sistema mums gali atrodyti kaip praėjęs aukso amžius.
