Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
paviesins visas pideralkonservatniku aferas,vagystes ir t.t.. .Del to,musu valdantieji,deda i kelnes.
Tavo irgi dūra tu
''Netgi tuos tradicinius konservatorių sąjungininkus – dvasininkus, kurie atkreipia dėmesį į Lietuvos žmonių baimę reikšti SAVO nuomonę – juk, kad ir kokia ji bebūtų, asmeninė nuomonė yra diskusijų, o ne represijų objektas.
O po tokių represijų ir isterikos belieka tik stebėtis, kaip niekinama ir užgauliojama tauta staiga pasielgia visiškai priešingai – Petras Gražulis yra išrenkamas į Europos Parlamentą.
O tuo tarpu Remigijus Žemaitaitis populiarumu lenkia pačius konservatorius, daug žmonių susirenka į atgaivintą „Uspaskich ledų šventę“, pasirodo, kiek daug lietuvių yra įsitikinę, kad Žemė yra plokščia, ar, galiausiai, kiek nedaug Lietuvos piliečių yra pasiryžę ginklu ginti savo Tėvynę karo atveju…
Nes ką čia ginsi, jei net konservatorių lyderis, toks narsus savo retorika, prasidėjus karui Ukrainoje, kaip zuikutis skubiai įsigyja būstą Graikijoje, kad galėtų į ją pabėgti – ir iš ten toliau vadovauti „Lietuvos laisvės kovai“…
Nes meilė Lietuvai, kaip ir bet kuriam kitam objektui yra prasminga tik tada, kai ji yra abipusė. Juk visai įmanoma, kad bet kuris „antivakseris“, „maršistas“ ar „vatnikas“, o ir Petras Gražulis myli Lietuvą, bet ar Lietuva bent kiek myli jį?
„Valdyti – reiškia suprasti“, kažkada mokė antikos išminčiai. „Valdyti – reiškia numatyti“, mokė Renesanso filosofai.
Šiais laikais akivaizdu, kad „valdyti – reiškia bendrauti“. Ne niekinti, žeminti ir prievartauti.
Nes, kaip rodo pats gyvenimas, nieko gero tokia konservatorių politika Lietuvos žmonėms neatnešė, tik dar labiau mus supriešino ir suskaldė.''
O po tokių represijų ir isterikos belieka tik stebėtis, kaip niekinama ir užgauliojama tauta staiga pasielgia visiškai priešingai – Petras Gražulis yra išrenkamas į Europos Parlamentą.
O tuo tarpu Remigijus Žemaitaitis populiarumu lenkia pačius konservatorius, daug žmonių susirenka į atgaivintą „Uspaskich ledų šventę“, pasirodo, kiek daug lietuvių yra įsitikinę, kad Žemė yra plokščia, ar, galiausiai, kiek nedaug Lietuvos piliečių yra pasiryžę ginklu ginti savo Tėvynę karo atveju…
Nes ką čia ginsi, jei net konservatorių lyderis, toks narsus savo retorika, prasidėjus karui Ukrainoje, kaip zuikutis skubiai įsigyja būstą Graikijoje, kad galėtų į ją pabėgti – ir iš ten toliau vadovauti „Lietuvos laisvės kovai“…
Nes meilė Lietuvai, kaip ir bet kuriam kitam objektui yra prasminga tik tada, kai ji yra abipusė. Juk visai įmanoma, kad bet kuris „antivakseris“, „maršistas“ ar „vatnikas“, o ir Petras Gražulis myli Lietuvą, bet ar Lietuva bent kiek myli jį?
„Valdyti – reiškia suprasti“, kažkada mokė antikos išminčiai. „Valdyti – reiškia numatyti“, mokė Renesanso filosofai.
Šiais laikais akivaizdu, kad „valdyti – reiškia bendrauti“. Ne niekinti, žeminti ir prievartauti.
Nes, kaip rodo pats gyvenimas, nieko gero tokia konservatorių politika Lietuvos žmonėms neatnešė, tik dar labiau mus supriešino ir suskaldė.''
Kyšiai bei viešieji pirkimai yra rimtesnis reikalas, nei kažkoks skrydis į Dubajų ar Prezidento epitetai. Gal nereikia durniaus volioti, žmonės juk suvokia.
ŠIAULIUOSE SAKOMA-DRAUGS, DRAUGAS, KOL IŠRAUKS
@OI
Siauliuose,o visoje lithuenijoje taip sako.
Ruske?
@O tavo?
-KUR GP? - LR BK170str.;- tvarto degradas būsi? --Vis priešų ieškai? TAUTOS kaltos nebūna, kalti degradai, visokiais būdais įlindę į valdžia.
Vokiečių po karo NETEISĖ, Teisė hitlerį ir jo NACIŲ šaiką.
-KUR GP? - LR BK170str.;- tvarto degradas būsi? --Vis priešų ieškai? TAUTOS kaltos nebūna, kalti degradai, visokiais būdais įlindę į valdžia.
Vokiečių po karo NETEISĖ, Teisė hitlerį ir jo NACIŲ šaiką.
Š..as neskesta, - blogis nemarus...
@VL bandos patelė- neliečiama
"Ta, jau ne vieną dešimtmetį vešėjusi ydinga praktika, kurios pasekmės persekios visuomenę dar ilgai, atliko vieną ypač svarbią misiją – apnuogino konservatorių gebėjimų „Achilo kulną“: mat, tą įsisenėjusią problemą išviešino ne valstybės valdymo, kontrolės ir priežiūros struktūros (kurių darbuotojai niekada nevengė paskatinti savęs priedais ir kalėdinėmis premijomis už „sunkų darbą“), o visuomenininkai ir žiniasklaida.
Jei ne jie, sistema dar ilgai būtų veikusi be trikdžių.
O tie šimtai, tūkstančiai Lietuvos piliečių, kurie savo akimis daug metų matė, kaip ta „čekiukų“ sistema veikia, patys ja naudojosi, patys grobstė mokesčių mokėtojų suneštus pinigus, netgi būdami „kovos su korupcija“ institucijų nariais ar darbuotojais, – bent jau jie šiandien miega ramesni, juk, „kas buvo, pražuvo“.
Žinoma, atsakomybė ir kaltė dėl to šlykštaus Lietuvos žmonių pinigų grobstymo tenka visoms šalies partijoms, tačiau pastaraisiais metais išryškėję problemos sprendimo vilkinimas, dvigubi standartai ir atlaidumas „saviems“ – visiška konservatorių vyriausybės prerogatyva, sąlygota tipišku jų elgsenos stiliaus.
Praėjusius ketverius metus atsiminsime ir kaip „naują kultūrinio genocido etapą“ – išpuolius prieš lietuvių literatūros klasikus. Petras Cvirka, Salomėja Nėris, netgi Justinas Marcinkevičius, apie kurį, rodos, išvis niekas niekada nerado blogo žodžio pasakyti, staiga pavirto visų buvusių dešiniųjų Lietuvos politikų kvailumo sukeltų problemų atpirkimo ožiais.
Atkreipkite dėmesį – konservatoriai išliejo begales energijos ir resursų, aiškindamiesi, kas kiek blogo padarė tautai ar valstybei, verti ar neverti jis gimnazijos pavadinimo ar paminklo (tame kontekste buvo bandyta reanimuoti ir „komunistai tarp mūsų!“ koncepcijos lavoną, nors „komunisto“ samprata lietuvių politinėje pasąmonėje nebeegzistuoja jau gerus 20 metų) – ir kad bent dalelė tos energijos ir resursų būtų skirta kurti naują kultūrinį paveldą!
Kur tau! Kur kas smagiau „demaskuoti“, blaškytis isterikoje su kapučino putomis lūpų kampučiuose, tuščiai smarkauti apie priešlaikinius rinkimus ir kapinėse ieškoti kaltų.
Tautai, kuri vieningai moka traukti tik „Ant kalno mūrai…“ ar „Gaidys, gaidys, teisėjas – gaidys“ tai – pernelyg didelė prabanga.
Tačiau, toks represinis konservatorių požiūris į savo tautos kultūrinį paveldą nėra unikalus. Juk neveltui jau du prezidento rinkimus iš eilės pralaimėjusi konservatorių vedlė, kuria taip vykusiai prisidengia kiti nieko nepajėgiantys laimėti partijos „vadai“, mėgsta cituoti Jaroslavą Hašeką, „Šauniojo kareivio Šveiko“ autorių“.
O argi ne tas pats aštrialiežuvis Hašekas, Rusijos pilietinio karo metu Samaroje, kaip bolševikų komisaras uoliai naikino buržuaziją, dvasininkiją ir dvarininkiją?
Ir ar tik čekistų pamėgtoji „samarietiška karuselė“ (į statinę, kurios viduje prikalta vinių įkišamas „buržujus“, ir ji nuritinama šlaitu žemyn) ne jo išradimas? – juk tokiam prietaisui sukurti reikėjo itin lakios vaizduotės, kurią mūsų premjerės taip mėgiamas cituoti humoristas Hašekas neabejotinai turėjo.
Tačiau, konservatorių valdžia visada turėjo ir tebeturi nuostabų paradoksą – kuo karščiau konservatoriai ko nors nekenčia, tuo stipriau jų neapykantos objektą myli tauta.
Tai ir „nepaskandinamasis kreiseris Viktor Uspaskich“, ir „Kremliaus ruporas“ Vaitkus, ir išmestieji iš Seimo Petras Gražulis bei Remigijus Žemaitaitis – pastarieji savo politinės šlovės apogėjų pasiekę tik konservatorių priešiškumo dėka.
Netgi du didžiausi pastarųjų metų geopolitiniai įvykiai, tiesiogiai atsiliepę kiekvienam mūsų – pandemija ir karas Ukrainoje – valstybiniu mastu suskaldė visuomenę į keletą priešiškų vis galingėjančių dalių, ir konservatoriai padarė viską, kad tas susiskaldymas ne tik kad neišnyktų, bet dar ir gilėtų.
Atsiradę nauji, bet kurį Lietuvos pilietį nusakantys terminai, – „antivakseris“, kiek vėliau – „maršistas“, o galiausiai ir „vatnikas“ ne tik staiga parodė, kaip konservatoriai nekenčia kiekvieno kitaip manančio, kaip daro viską nepripažinti tų žmonių teisės ir laisvės į savo nuomonę, kaip skubiai lipina žeminančias etiketes, ir užuot pradėjusi su jais dialogą, ėmusis priemonių juos perkalbėti, įtikinti, edukuoti, pritraukti, – daro viską, kad tik juos atitolintų, pasmerktų, užčiauptų, pažemintų, paniekintų.
Netgi tuos tradicinius konservatorių sąjungininkus – dvasininkus, kurie atkreipia dėmesį į Lietuvos žmonių baimę reikšti SAVO nuomonę – juk, kad ir kokia ji bebūtų, asmeninė nuomonė yra diskusijų, o ne represijų objektas.
O po tokių represijų ir isterikos belieka tik stebėtis, kaip niekinama ir užgauliojama tauta staiga pasielgia visiškai priešingai – Petras Gražulis yra išrenkamas į Europos Parlamentą.''
"Ta, jau ne vieną dešimtmetį vešėjusi ydinga praktika, kurios pasekmės persekios visuomenę dar ilgai, atliko vieną ypač svarbią misiją – apnuogino konservatorių gebėjimų „Achilo kulną“: mat, tą įsisenėjusią problemą išviešino ne valstybės valdymo, kontrolės ir priežiūros struktūros (kurių darbuotojai niekada nevengė paskatinti savęs priedais ir kalėdinėmis premijomis už „sunkų darbą“), o visuomenininkai ir žiniasklaida.
Jei ne jie, sistema dar ilgai būtų veikusi be trikdžių.
O tie šimtai, tūkstančiai Lietuvos piliečių, kurie savo akimis daug metų matė, kaip ta „čekiukų“ sistema veikia, patys ja naudojosi, patys grobstė mokesčių mokėtojų suneštus pinigus, netgi būdami „kovos su korupcija“ institucijų nariais ar darbuotojais, – bent jau jie šiandien miega ramesni, juk, „kas buvo, pražuvo“.
Žinoma, atsakomybė ir kaltė dėl to šlykštaus Lietuvos žmonių pinigų grobstymo tenka visoms šalies partijoms, tačiau pastaraisiais metais išryškėję problemos sprendimo vilkinimas, dvigubi standartai ir atlaidumas „saviems“ – visiška konservatorių vyriausybės prerogatyva, sąlygota tipišku jų elgsenos stiliaus.
Praėjusius ketverius metus atsiminsime ir kaip „naują kultūrinio genocido etapą“ – išpuolius prieš lietuvių literatūros klasikus. Petras Cvirka, Salomėja Nėris, netgi Justinas Marcinkevičius, apie kurį, rodos, išvis niekas niekada nerado blogo žodžio pasakyti, staiga pavirto visų buvusių dešiniųjų Lietuvos politikų kvailumo sukeltų problemų atpirkimo ožiais.
Atkreipkite dėmesį – konservatoriai išliejo begales energijos ir resursų, aiškindamiesi, kas kiek blogo padarė tautai ar valstybei, verti ar neverti jis gimnazijos pavadinimo ar paminklo (tame kontekste buvo bandyta reanimuoti ir „komunistai tarp mūsų!“ koncepcijos lavoną, nors „komunisto“ samprata lietuvių politinėje pasąmonėje nebeegzistuoja jau gerus 20 metų) – ir kad bent dalelė tos energijos ir resursų būtų skirta kurti naują kultūrinį paveldą!
Kur tau! Kur kas smagiau „demaskuoti“, blaškytis isterikoje su kapučino putomis lūpų kampučiuose, tuščiai smarkauti apie priešlaikinius rinkimus ir kapinėse ieškoti kaltų.
Tautai, kuri vieningai moka traukti tik „Ant kalno mūrai…“ ar „Gaidys, gaidys, teisėjas – gaidys“ tai – pernelyg didelė prabanga.
Tačiau, toks represinis konservatorių požiūris į savo tautos kultūrinį paveldą nėra unikalus. Juk neveltui jau du prezidento rinkimus iš eilės pralaimėjusi konservatorių vedlė, kuria taip vykusiai prisidengia kiti nieko nepajėgiantys laimėti partijos „vadai“, mėgsta cituoti Jaroslavą Hašeką, „Šauniojo kareivio Šveiko“ autorių“.
O argi ne tas pats aštrialiežuvis Hašekas, Rusijos pilietinio karo metu Samaroje, kaip bolševikų komisaras uoliai naikino buržuaziją, dvasininkiją ir dvarininkiją?
Ir ar tik čekistų pamėgtoji „samarietiška karuselė“ (į statinę, kurios viduje prikalta vinių įkišamas „buržujus“, ir ji nuritinama šlaitu žemyn) ne jo išradimas? – juk tokiam prietaisui sukurti reikėjo itin lakios vaizduotės, kurią mūsų premjerės taip mėgiamas cituoti humoristas Hašekas neabejotinai turėjo.
Tačiau, konservatorių valdžia visada turėjo ir tebeturi nuostabų paradoksą – kuo karščiau konservatoriai ko nors nekenčia, tuo stipriau jų neapykantos objektą myli tauta.
Tai ir „nepaskandinamasis kreiseris Viktor Uspaskich“, ir „Kremliaus ruporas“ Vaitkus, ir išmestieji iš Seimo Petras Gražulis bei Remigijus Žemaitaitis – pastarieji savo politinės šlovės apogėjų pasiekę tik konservatorių priešiškumo dėka.
Netgi du didžiausi pastarųjų metų geopolitiniai įvykiai, tiesiogiai atsiliepę kiekvienam mūsų – pandemija ir karas Ukrainoje – valstybiniu mastu suskaldė visuomenę į keletą priešiškų vis galingėjančių dalių, ir konservatoriai padarė viską, kad tas susiskaldymas ne tik kad neišnyktų, bet dar ir gilėtų.
Atsiradę nauji, bet kurį Lietuvos pilietį nusakantys terminai, – „antivakseris“, kiek vėliau – „maršistas“, o galiausiai ir „vatnikas“ ne tik staiga parodė, kaip konservatoriai nekenčia kiekvieno kitaip manančio, kaip daro viską nepripažinti tų žmonių teisės ir laisvės į savo nuomonę, kaip skubiai lipina žeminančias etiketes, ir užuot pradėjusi su jais dialogą, ėmusis priemonių juos perkalbėti, įtikinti, edukuoti, pritraukti, – daro viską, kad tik juos atitolintų, pasmerktų, užčiauptų, pažemintų, paniekintų.
Netgi tuos tradicinius konservatorių sąjungininkus – dvasininkus, kurie atkreipia dėmesį į Lietuvos žmonių baimę reikšti SAVO nuomonę – juk, kad ir kokia ji bebūtų, asmeninė nuomonė yra diskusijų, o ne represijų objektas.
O po tokių represijų ir isterikos belieka tik stebėtis, kaip niekinama ir užgauliojama tauta staiga pasielgia visiškai priešingai – Petras Gražulis yra išrenkamas į Europos Parlamentą.''
Kaip Maskva paruošė Čmil, ypač gerai matosi debatuose. Čmil yra apmokyta santūrių manierų, ji nesiblaško taip, kaip Kasčiūnas ir retkarčiais kai kurie kiti debatų dalyviai - iškart matyti, kad su Čmil ilgą laiką dirbo Maskvos specialiosios psichiatrijos ir viešųjų ryšių profesionalai, apmokantys ir rusų šnipus, siunčiamus dirbti Vakaruose. Grynai sovietinė-partkominė-komsorginė Čmilytės kalbėjimo maniera, kuri idealiai suderinta su jos balso tembru - akivaizdus specialaus paruošimo pavyzdys. Debatuose Čmil liepta vadovautis dialektiniu prieštaravimo principu - kad ir ką bepasakytų oponentas, Čmil pateikia neiginį - šitos demagogijos apmokyti visi rusų diplomatai ir ambasadoriai. Pažiūrėkite, kaip kalba rusų atstovai JT ir pasiuntiniai Vakarų valstybėse. Lygiai taip daro ir Čmil: ji nesigilina į dėstomų argumentų turinį, o tiesigo prieštarauja, o jos raminantis, šiltas, paguodos iliuziją kuriantis ir santūrokas kalbejimo tempas, rusų pichiatrijos specialistų manymu, turi atitraukti klausytojo dėmesį nuo oponentų išdėstytų argumentų turinio. Kitaip sakant - grynų gryniausia rusiška demagogija ir melas, kuriuo Moskovija jau kelis šimtmečius priešgyniauja tiesai. O dabr žiūrėkite - būtinai atsiras, kas iškart sureaguos į šitą komentarą, ns kai rusų agentai pamato, kad jų naudojamos priemonės yra perprastos, jie nepajėgia susivaldyti.
@.
Man ji atrodo kaip vilkas, paplonintu liežuviu vilojantis tris paršiukus
@.
Man neramu, kad rusai į Lietuvą gali ateiti ne vieni, o atsitempti ir Šiaurės Korėjo spec padalinį, kurį ruošiasi temptis į Ukrainą. Todėl kova gali būti sunki ir tam, kad jai pasiruošti, siūlau skolintis dar plius 20 milijardų.
Man neramu, kas iš Lietuvos liks, kai čia ateis NATO ir mūsų šalis virs mūšio lauku. Suprantu, kad neliks nieko. Todėl reikia jau pradėti galvoti ir apie Lietuvos atstatymą. Gal čia mums padėtų koks nors korporacijos Black Rock generolas, kuris papasakotų, kiek dar reikia Lietuvai pasiskolinti, kad minėta korporacija galėtų užsiimti Lietuvos atstatymu.
Ir dar: antrajame rinkimų ture būtinai siūlau balsuoti už konservatorių partijos kandidatus.
Greičiau jie prakals Lietuvą karinėms korporacijoms- greičiau atsipeikėsim.
Tai buvo politinė TS-LKD partijos reklama, tik, blyn, nežinau, ar man kas nors už ją užmokės.''
Man neramu, kas iš Lietuvos liks, kai čia ateis NATO ir mūsų šalis virs mūšio lauku. Suprantu, kad neliks nieko. Todėl reikia jau pradėti galvoti ir apie Lietuvos atstatymą. Gal čia mums padėtų koks nors korporacijos Black Rock generolas, kuris papasakotų, kiek dar reikia Lietuvai pasiskolinti, kad minėta korporacija galėtų užsiimti Lietuvos atstatymu.
Ir dar: antrajame rinkimų ture būtinai siūlau balsuoti už konservatorių partijos kandidatus.
Greičiau jie prakals Lietuvą karinėms korporacijoms- greičiau atsipeikėsim.
Tai buvo politinė TS-LKD partijos reklama, tik, blyn, nežinau, ar man kas nors už ją užmokės.''
@----
suprantu, dėl to neabejokite.
Kai Gražuliui už mygtuko paspaudimą apkalta. Navickienė vis dar seimo narė ir nieko. Ir skirtingai nuo Gražulio nemažą išeitinę gaus.
@Įdomus vertinimas
na, jai čia arbatpinigiai...
Bus baigta karjera teistos partijos seimo pirmininkei , gerai Navickienės užtarėjai ?
REKLAMA
REKLAMA
Čmilytė-Nielsen: Navickienės karjera šiuo metu baigta