Tačiau 1992-1996 m. kadencijoje, kurioje dominavo kairieji, o Sąjūdis buvo sutriuškintas, Č. Juršėnas buvo Seimo pirmininkas, o A. Sakalas buvo vienas jo pavaduotojų. Paskui 2001-aisiais Lietuvos demokratinė darbo partija susijungė su Lietuvos socialdemokratų partija ir abu politikai tapo vienos partijos kolegomis.
Č. Juršėnas pamena, kad A. Sakalas visada buvo labai principingas ir niekas nebijodavo pasakyti to, ką galvoja, net jeigu tai kitiems atrodydavo nelabai malonu.
„Man tai jis kaip vyresnis brolis ir kaip principingas brolis, kuris mato tavo darbus: už gerą darbą pagiria, nors nedažnai pagirdavo, o jeigu kas prastai, tai jis nebijodavo to pasakyti ir visada sakydavo tiesiai į veidą. Tai aš asmeniškai tai branginau. Kaip demokratiškas žmogus manau, kad jeigu nėra kritikos, tai nėra garantijos tikrai demokratijai. Tai A. Sakalas ir Egidijus Bičkauskas (tas mažesniu laipsniu) negailėdami mus kritikuodavo ir mes pasiginčydavom“, – sako Č. Juršėnas.
Pasak pašnekovo, A. Sakalas nebijojo būti nepatogus. Tarkime, mažytei socialdemokratų frakcijai palaikant Lietuvos demokratinės darbo partijos daugumą 1992-1996 m. kadencijoje A. Sakalas vis tiek buvo už interpeliaciją premjerui Adolfui Šleževičiui, nevengdavo kritikuoti Algirdo Brazausko, nors pastarasis dėl to nemažai erzindavosi. Anuomet jis buvo Lietuvos prezidentas.
„A. Brazauskui buvo sunkiau pakelti kritiką, kadangi jo charakteris kitas, nors aš daug kartų esu sakęs, kad reikia turėti stipresnę skūrą“, – pamena Č. Juršėnas.
Pats A. Sakalas yra pasakojęs, kad iš pradžių kreivai žiūrėjo ir į siūlymus jungtis Lietuvos demokratinei darbo partijai bei Lietuvos socialdemokratų partijai, bet paskui procesui pritarė ir iki pat mirties priklausė jungtinei politinei partijai, aktyviai dalyvaudavo viešose diskusijose, išsakydavo savo nuomonę.
Vienas esminių dalykų politinėje A. Sakalo veiklos buvo jo nesutarimai su dešiniaisiais, ypač Vytautu Landsbergiu. A. Sakalas siaubingai nepritarė referendumui, kuris turėjo atkurti stipraus prezidento instituciją dar nepritarus nuolatinei šalies Konstitucijai. Tuo metu vyko arši politinė kova, tad dešinieji atsilygindavo kaip reikiant: pavyzdžiui, 1991 m. lapkričio 28 d. dešiniųjų leidinyje „Lietuvos aidas“ buvo paskelbta, kad A. Sakalas galimai bendradarbiavo su KGB, bet kaip tik tuo laiku, kai būdamas labai jaunas buvo ištremtas už antitarybines pažiūras. Logiška, kad to negalėjo būti ir, galiausiai, tai buvo paneigta.
„Tai buvo tokia bjauri istorija. Svarbiausia, kad buvo apkaltintas už tą laikotarpį, kai A. Sakalas buvo Sibire, kai jis kentėjo už savo patriotines pozicijas. Pripaišė jam, kad jis neva ten buvęs ne tas, kuo save vaizdavo. Tai A. Sakalas buvo principingas ir kelioms savaitėms atsisakė dalyvauti Aukščiausiosios Tarybos posėdžiuose, kol jo klausimas bus išspręstas. Kokios ten komisijos žiūrėjo tą reikalą, negaliu pasakyti, bet kaltinimai buvo paneigti“, – teigia Č. Juršėnas.
