Nepaisant to, kad savižudybių skaičius Lietuvoje mažėja, tačiau vis dar išlieka labai aukštas. Savižudybė, ar tiksliau ėjimas iki jos, yra sudėtingas ir neretu atveju ilgas procesas. To proceso metu žmogus dažniausiai stengiasi apie savo sudėtingą situaciją siųsti ženklus aplinkiniams, tikėdamasis pagalbos ir paramos. Ar sugebame juos išgirsti ir įsiklausyti? Vis dar didelis savižudybių skaičius rodo, kad dažnu atveju turbūt ne.
Įvykus savižudybei norisi ieškoti paprastų atsakymų ir vienos aiškios priežasties. Medikų savižudybių atveju grįžtama prie mobingo problemos. Ir nors dažniausiai vienos priežasties nebūna, bet apie mobingą tikrai reikia kalbėti ir bandyti jį išgyvendinti ne tik iš sveikatos sistemos. Kas kartą grįžtama prie klausimo kas ir ką turėtų padaryti, kad šita problema būtų išspręsta.
Pabandysiu aptarti kai kuriuos šios problemos aspektus.
Pirmiausia vadovų klausimas. Jei tai būtų labai paprastas klausimas, turbūt nevyktų tiek vadovų kompetencijoms ir lyderystei ugdyti skirtų mokymų, kuriuose bandoma padėti vadovams būti ne tik gerais vadybininkais, bet ir lyderiais. Tačiau turim pripažinti, kad dažniausiai iš vadovo vis dar tikimės gerų vadybinių-administracinių gebėjimų, o norint užtikrinti gerą klimatą organizacijoje ar darbo vietoje to neužtenka.
Jei jau norime, kad emocinio klimato problemos spręstųsi, vadovais turi tapti ne tik vadybinių gebėjimų turintys, bet ir aukštu emociniu intelektu pasižymintys ir tarnaujančią lyderystę praktikuojantis žmonės. Tai neįvyks greitai, o kai kur ir iš viso neaišku ar kada įvyks. Ypač ten, kur vadovų skyrimas ar atranka yra grįsta politiniais ar panašiais interesais. Ne vienerius metus būnant ministru teko bendrauti su daugybe sveikatos sistemos vadovų.
Teko ir atsisveikinti su kai kuriais vadovais, kurie buvo pripratę su gydymo įstaiga elgtis, kaip su asmeniniu UAB, dažnu atveju net akivaizdžiai prasilenkiant su įstatymais. Teko dalyvauti ir kituose formatuose, kur renkasi vadovai. Turiu pasakyti, kad kai kurių vadovų požiūris kėlė siaubą.
Kai kurie iš jų labiau priminė chamiškai besielgiančius kolūkio pirmininkus, o ne sveikatos priežiūros įstaigos vadovus. Galiu tik bandyti įsivaizduoti, kaip jų vadovaujamoje institucijoje turi jaustis darbuotojas.
Tačiau neskubėkime įvykus nelaimei iš karto automatiškai teisti vadovų. Jei tikimės, kad vadovai niekada netaikys drausminių nuobaudų, niekada neatleis darbuotojų, tai mes kalbame ne apie vadovą, o įstaigos psichologą. Vadovas atsako už viską.
Vadovui skundžiamas netinkamas darbuotojų elgesys ar darbas. Jis privalo imtis priemonių, kad įstaiga veiktų tinkamai, visi procesai būtų užtikrinti (pacientai skundžiasi, kad ligoninėje nėra kur parkuoti automobilio, kad netinkamas maistas, kad nusilupę dažai palatose ar koridoriuose ir pan.). Ir vadovas privalo tuo rūpintis.
Todėl vadovo darbas taip pat turi būti vertinamas, nes nuolatinis jų smerkimas prives iki to, kad į vadovo poziciją tiesiog nebeatsiras vertų kandidatų. Todėl neskubėkime kaltinti avansu. Juo labiau, kad turime tikrai gerų vadovų, kuriuos myli ir gerbia jų darbuotojai, ir kurie galėtų pademonstruoti, o neretai ir pademonstruoja, puikius lyderystės pavyzdžius kitiems sistemos vadovams.
Na, o dabar šiek tiek apie sektoriaus specifiką. Sveikatos sektorius, kaip ir bet kuris kitas, turi tam tikrą savo specifiką. Į sveikatos priežiūros įstaigas patenkantys pacientai yra tampa labai pažeidžiami, nes jų sveikata ir gyvybė patikima sveikatos priežiūros specialistams, kurie taip pat yra žmonės. O žmonės daro klaidas. Kartais tos klaidos kainuoja labai brangiai, o klaidos našta užgula medikus dideliu neigiamu psichologiniu krūviu.
Absoliuti beprotybė yra manyti, kad medikai nori sąmoningai kažkam pakenkti ar „nugydyti“. Iš klaidų turėtų būti mokomasi. Mokomasi tam, kad ateityje panašios klaidos nebepasikartotų. Kad medikai nebūtų persekiojami, o pacientams ar jų artimiesiems būtų atlyginama žala, praėjusioje kadencijoje buvo patvirtintas vadinamasis „žalos be kaltės“ atlyginimo principas. Jam galiojant nebereikia įrodinėti konkretaus asmens kaltės, siekiant gauti atlyginimą už patirtą žalą.
Tačiau tai tikrai nepaneigia emocinio skausmo ar pykčio, kurį jaučia artimuosius praradę ar žalą patyrę žmonės. Medikui neretai pasakoma, kad „aš tave po teismus užtampysiu“ ir „pasieksiu, kad tu nebedirbtum ir kitiems sveikatos nežalotum“. Pabandykite įsivaizduoti, ką tokioje situacijoje turi jausti medikas. Ne su vienu tokioje situacijoje atsidūrusiu mediku yra tekę bendrauti. Žmonės pradeda kaltinti save, patiria beviltiškumo, bejėgiškumo jausmą.
Žala ją patyrusiems asmenims turi būti atlyginta, o iš klaidų mokomasi, bet ne už jas persekiojama. Kol to nesuprasime ir nebaigsime skųsti medikų klaidų teismams, dalis medikų atsidurs tikrai nepavydėtinose situacijose.
Kita problema, tai vidurinės grandies vadovų elgesys. Būtent šie vadovai, o ne pagrindinis įstaigos vadovas ir bendrauja su darbuotojais. Būtent šioje grandyje dažniausiai ir gali atsirasti įtampų ar psichologinio spaudimo apraiškų. Šią problemą turėtų padėti spręsti Seime svarstomos penkių metų kadencijos.
Kadencijų skaičiaus siūloma neriboti, tačiau pats konkurso organizavimas pasibaigus kadencijai skatins vadovus pasitempti ir dėmesingiau bendrauti su kolektyvu, žinant, kad pasibaigus kadencijai į jo vietą gali atkeliauti kitas, labiau kolektyvo pasitikėjimo vertas vadovas.
Dar vienas, labai svarbus šios problemos sprendimo niuansas yra psichologinė pagalba personalui. Taip, būtent personalui. Psichologinė pagalba pacientui, nors ir vis dar sunkiai prieinama, jau lyg ir yra savaime suprantama. Tačiau jau pati mediko profesija yra susijusi su didesniu galimu neigiamu emociniu krūviu, dėl didelės atsakomybės patiriama įtampa, dideliu darbo krūviu ir pan. Todėl psichologinė pagalba turėtų būti prieinama ir personalui.
Ne viena gydymo įstaiga tokią pagalbą darbuotojams jau siūlo. Tačiau patirtys yra tikrai įvairios. Tikrai ne iš karto ir ne visur, vos jai atsiradus, darbuotojai ima ja naudotis. Taip yra dėl vis gajos psichikos sveikatos stigmos, pasitikėjimo trūkumo ir kitų priežasčių. Psichologams tenka įdėti nemažai darbo, kad įgyti kolektyvo pasitikėjimą ir sulaukti besikreipiančiųjų pagalbos. Tačiau esama tikrai gerų pavyzdžių, iš kurių galima ir reikia mokytis.
Vis dar turime vadovų, kurie Seimo Sveikatos reikalų komitete sugeba pareikšti, kad darbuotojų teises ginanti šakos kolektyvinė sutartis mano buvo pasirašyta lengva ranka, negalvojant apie vadovus. Kitas vadovas, kurio darbuotojai skundžiasi mobingu, pasako, kad apie tai parašė mokslinį straipsnį... Straipsniai gerai, bet jie mobingo problemos nesprendžia.
Todėl jei norime empatiškų, aukštu emociniu intelektu pasižyminčių ir vadybą išmanančių vadovų, reikia investuoti tiek į jų paiešką bei atranką, tiek į pagalbą vadovams augant ir ugdant savo kompetencijas jau tapus vadovais. Jei norime kitos bendravimo kultūros, tuomet pradėkime nuo savęs ir pabandykime įsijausti į medikų vaidmenį. Gal tuomet suprasime, kokiomis aplinkybėmis jiems reikia dirbti. Jei norime psichologiškai nepalūžusių medikų, nustokime juos gąsdinti ir persekioti. Jei norime sulaukti pagalbos, kai mums patiems bus sunku, išmokime empatiškai reaguoti ir pagalbą pasiūlyti šalia esantiems. Ir visą tai darykime nuolat.
Aurelijus Veryga
Tai yra autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos
