Nematydamas karo pabaigos, transatlantinis aljansas siekia sukurti ilgalaikę pagalbos Ukrainai ir sankcijų Rusijai strategiją. Kyjivas prašo nenutraukti paramos programų, įskaitant ir vakarietiškų ginklų bei amunicijos tiekimo, nes tai yra būtina siekiant Rusijos pajėgoms išstumti dar iki žiemos.
Kyjivas teigia, kad kovos lauke jis turi verstis su daug mažiau ginkluotės nei turi Rusija, kuri dabar yra užėmusi apie 20 proc. visos šalies teritorijos. Rytiniame Donbaso regione, sudarytame iš Luhansko ir Donecko sričių, manoma, kad vienam Ukrainos artilerijos kariui tenka 10 rusų karių. Skaičiuojama, kad nuo karo pradžios vasario mėnesį žuvo dešimtys tūkstančių ukrainiečių.
Tačiau rytinėje Ukrainoje, kur Maskva sutelkė didžiausias savo pajėgas, Rusijos pajėgos iš lėto veržiasi į priekį. Tačiau Vakarų žvalgyba pranašauja, kad Maskva jau greitai išsekins savo kovinius pajėgumus ir turės sustabdyti šį nesuvokiamai daug pastangų reikalaujantį puolimą.
Norėdami sužinoti daugiau, Radio Free Europe/Radio Liberty kalbėjosi su Micku Ryanu, į atsargą išėjusiu Australijos armijos generolu majoru ir Vašingtone įsikūrusio Strateginių ir tarptautinių studijų centro mokslinės draugijos nariu.
Panašu, kad Rusija rytų Ukrainoje veržiasi į priekį, tačiau kartu sklando daugybė perspėjimų ir komentarų, ypač iš Vakarų, kad, jų nuomone, dabartinį pagreitį ir tempą Rusija galės išlaikyti tik ateinančius kelis mėnesius. Atsižvelgiant į viską, ką apie tai manote jūs?
Tai reiškia, kad tiek Rusija, tiek Ukraina tuojau pasieks tašką, kai turės sumažinti savo pajėgas šiaurėje, šiaurės rytuose, pietuose ir rytuose, kur abi pusės jau keturis mėnesius bando išplėšti pergalę. Individualiame lygmenyje, taip pat ir strateginiame, abi šalys jau pavargo nuo kovų dėl Donbaso, kur maždaug 50–55 karo dieną Rusija sutelkė daugiausia savo kovinės galios.
Tai yra tikrai sunkus išbandymas tiek rusams, tiek ukrainiečiams, ir tai leido Rusijai šiame kare padaryti tam tikrą pažangą, kurios iki šiol jie, iš esmės, dar nebuvo iškovoję. Tai parodo, kad jie pasimokė iš kai kurių savo klaidų, padarytų į šiaurę nuo Kyjivo vykusiuose mūšiuose ir Charkivo apylinkėse, taip pat, kad jie vis dar bando pasiekti tam tikrų politinių tikslų, kuriuos Vladimiras Putinas paminėjo savo gegužės 9 dieną pasakytoje kalboje.
Rusija tik dabar sugebėjo įgauti reikšmingą artilerijos ir oro pajėgumų pranašumą, o ukrainiečiai nebesugeba efektyviai nutraukti tiekimo linijų, ką jie puikiai darė karo pradžioje. Taigi pasiekėme tašką, kai rusai gerokai patobulėjo.
Ukrainiečiai jau šiek tiek pavargo ir stengiasi būti atsargesni. Jie nenori įsivelti į išsekinimo karą su Rusija, nes žino, kad jo nelaimėtų. O Rusija mėgsta tokią kovos strategiją – tai mėgstamiausias jų kariavimo būdas – ir, aš manau, kad ukrainiečiai yra pakankamai gudrūs nesileisti į tokias kovas, kokių siekia jų priešininkas. Tačiau dabar jie turi būti labai atsargūs.
Kaip galima išvengti įsitraukimo į išsekinimo karą?
Čia svarbiausiu tampa politinis elementas – Kyjivo politinis tikslas yra išlaikyti kuo daugiau Ukrainos teritorijų. Šiame kare jie jau ir taip prarado apie 20 proc. savo teritorijos.
Rytuose esantis Severodoneckas buvo paskutinis didelis Ukrainos valdomas miestas Luhansko srityje. Žinoma, turėjo būti daug politinio spaudimo išlaikyti šį miestą ir jo teritoriją. Tačiau realybė yra tokia, kad kartais yra geriau atsisakyti savo teritorijos, siekiant išgelbėti savo kariuomenę.
Dabar Ukrainai yra daug svarbiau apsaugoti savo kariuomenę, o ne teritoriją, taigi jie bet kokia kaina privalo kovoti ne pagal Rusijos taisykles.
Nagrinėjant daugelį analizių atrodo, kad ukrainiečiams tikrai sunkiai sekasi atgauti Rusijos užimtas teritorijas. Ko reikia Ukrainai, kad ji galėtų vykdyti efektyvesnes kontratakas ir atgauti teritorijas šalies rytuose arba Donbase?
Dabar esame kitoje karo fazėje. Pradžioje, kai daugiausia dėmesio buvo skiriama apylinkėms į šiaurę nuo Kyjivo ir aplink Charkivą, abi pusės dar tik mokėsi ir bandė kuo greičiau atgaivinti institucijas, kurios jau labai ilgą laiką nebuvo kariavusios tokio didelio karo.
Ypač rusai turėjo išmokti daug skaudžių pamokų apie daugybę dalykų, tarp jų ir bendrąsias pajėgas, oro gynybą, logistiką ir elektroninį karą. Atrodo, kad kai kurias pamokas jie išmoko tikrai gerai ir savo įgautas žinias naudoja rytuose, kur jie sutelkė savo kovinius pajėgumus, siekiant išplėšti reikšmingą karinį pranašumą prieš ukrainiečius.
Pietuose Ukraina iš lėto atkovoja savo prarastas žemes, tačiau tai sudėtinga kova. Taip nutiko dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, dabar tai nėra pagrindinis Ukrainos prioritetas, taigi jie negauna pakankamai atsargų ir pastiprinimo, reikalingų rimtam proveržiui, kurį būtų galima pasiekti pasinaudojant jų taktine pažanga.
Antra, rusai turėjo laiko paruošti kelias gynybines linijas pietuose, o kovojant iš anksto suplanuotose pozicijose, kurias papildo gana jautrus jutiklių tinklas bei artilerijos ir tolimojo nuotolio raketų sistemų pranašumai, puolėjui bus labai sunku prasibrauti per šias kelias gynybos linijas.
Dabar kyla daug klausimų apie šio karo tvarumą ir tai, kiek laiko abi pusės gebės kovoti. Atrodo, kad anksčiau ar vėliau pasieksime tašką, kai abi pusės susidurs su sunkumais siekiant išsilaikyti. Ar realu to tikėtis? Ir jeigu taip, kada tai gali įvykti?
Ukrainai tai egzistencinė kova. Tai nėra kova, kurią jie pasirinko kovoti, jie norėjo to išvengti. Tačiau atsižvelgiant į tai, kaip rusai elgiasi su Ukrainos civiliais, kaip jie naikina Ukrainos miestus, kaip jie prievartauja, kankina ir žudo ukrainiečius, tampa akivaizdu, kad tai yra kova už jų šalies išgyvenimą.
Iki šiol ukrainiečiai nepraranda savo pasiryžimo kautis tiek, kiek reikės, siekiant iškovoti pergalę, ir jie turi tam reikalingų išteklių. Jeigu Vakarai juos ir toliau rems, jie galės tęsti šią kovą.
Tačiau Rusija turi 100 mln. daugiau gyventojų nei Ukraina, todėl geba suburti didesnę kariuomenę ir surinkti daugiau išteklių kovai. Žinoma, ji susiduria su savomis problemomis, tačiau abi pusės gali tęsti šį karą dar kurį laiką.
Žiūrint į ateitį, kokie, jūsų nuomone, yra svarbiausi dalykai, kuriuos žmonės turėtų stebėti?
Tikėtina, kad Rusija užims visą Luhanską, todėl ukrainiečiai šią teritoriją praras arba turės ją atiduoti (interviu darytas dar prieš Ukrainai atsitraukiant iš Lysyčiansko, paskutinio didelio miesto Luhansko regione – tv3.lt).
Po to kils klausimas, ar Rusija turės pakankamai atsargų išlaikyti savo įgautą pagreitį ir tęsti puolimą Donecke? O galbūt jiems prireiks tam tikros pauzės, per kurią jie galės atsitiesti ir sustiprinti savo pajėgas?
Taip pat dažnai pasižiūriu į situaciją pietuose. Jeigu rusai sėkmingai užims visą Luhanską, jie turės nuspręsti, kaip paskirstyti kritinius išteklius: artileriją, oro ir elektroninio karo pajėgumus. Ar jie juos naudos pietuose, Chersono teritorijoms ginti, ar jie ir toliau juos naudos puolimui rytuose palaikyti, ypač, aplink Charkivą? Ar jie bandys nustumti ukrainiečius dar toliau nuo Rusijos sienų?
Taigi per artėjantį mėnesį ar du rusai susidurs su tikrai įdomiais iššūkiais. Jie turės priimti svarbius sprendimus dėl sausumos pajėgų prioritetų. Ir tai net neapima kitų strateginių klausimų, su kuriais jie susiduria.
