Įstatymo nuostatuose apsiribojama kiekybiniais rodikliais, kurie tampa realia grėsme daugeliui švietimo įstaigų tiek regionuose, tiek miestuose. Taip pat siaurinamos savivaldybių savarankiškosios teisės spręsti dėl mokyklų tinklo, švietimo veiklos finansavimo, kuris atlieptų bendruomenių švietimo poreikius.
Prof. hab. dr. Vilija Targamadzė sako, kad optimizavimo plane yra numatytas reikalavimas 11 kalsės sraute turėti 21 mokinį, o vėliau 31, – nėra aiškiai pagrįstas.
„Ar siūlomi kriterijai atvers didesnes galimybes stiprinti regionus, o ne šienauti mokyklas? Iš tikrųjų, tai bus, kaip ir buvo paminėta – šienaujamos mokyklos ir regionai daromi nepatraukliais ir turbūt čia nereikia aiškinti kodėl.
Aš galiu pagrįsti, kai kuriais punktais. Pavyzdžiui yra siūloma 43. str. 14 dalyje, kad gimnazija kreiduotai vidurinio ugdymo programą gali vykdyti, jei atitinka klasių skaičių, kurį nustato vyriausybė. <...>
Toliau jeigu žiūrėsime 7 punkte yra mokinių skaičius valstybinės ir savivaldybės mokyklos klasėse, tai jeigu vyriausybė nustato, tai tą patį 21 ar 31 vaiką 11 klasės sraute galima ir palikti. Bet nepamirškime, kad atsiras „Pupa“, kai ketvirtuku išlaikęs vaikas negalės į 11 klasę, taigi mokyklos, gimnazijos, miesteliuose ir kaimo vietovėse sunyks“, – pasakojo ji.
Profesorė: „ugdymo kokybė – nėra apibrėžta“
Pasak V. Targamadzės, ugdymo kokybės sąvoka nėra tiksliai apibrėžta, tačiau bėda ir kitur – vyksta manipuliavimas geros mokyklos koncepcija.
„Tai kas yra pateikta valdančiųjų ir kas bandoma stumti švietimo ir mokslo komitete, aptariant kriterijus, iš tikrųjų, atveria tas pačias galimybes, pateikti kas buvo numatyta vyriausybėje, tiesiog truputėlį padailinant. Kitas dalykas, negalima tokių dalykų daryti, bent iš ugdymo pozicijos jeigu tu nesi susitaręs dėl sąvokų ir tu pradedi jomis manipuliuoti, kaip pavyzdžiui ugdymo kokybė.
Nuolat yra kalbama apie ugdymo kokybę, bet ugdymo kokybė iki šiol, nepaisant nekartą mano priminimo, nėra apibrėžta. Reiškia, tai primena, kaip vyksta tokie muilo burbulai, kurie tviska saulėje, bet jie sprogta, nes nėra turinio.
Tas pats manipuliavimas yra su geros mokyklos koncepcija. Aš kaip bendra autorė galiu tikrai pasakyti, kad nesilaikoma geros mokyklos koncepcijos pagrindinių nuostatų. Pavyzdžiui – ten yra vienas iš dėmenų apibūdinančių gerą mokyklą, tai yra bendruomenės susitarimai“, – aiškina ji.
Vilniaus miesto tarybos narė ir Lietuvos savivaldos politikė Ieva Kačinskaitė-Urbonienė teigia, kad tvyrantis mitas, jog mažosios Lietuvos mokyklos negali užtriktini geros kokybė yra netiesa. Anot jos, visi rodikliai rodo, kad ugdymo kokybė nepriklauso nuo mokinių skaičiaus.
„Reziumuojama, kad mažos mokyklos negali užtikrinti geros kokybės, tačiau tai yra netiesa. Išoriniai ir kitų vertinimų rodikliai rodo, kad švietimo arba ugdymo kokybė, tiesiogiai nepriklauso nuo mokinių skaičiaus ar mokytojų skaičiaus, o priklauso nuo visiškai kitų rodiklių.
Šiuo metu taip, kaip judama yra įstatymo projektuose, tai yra susikoncentruojama į vyriausybės nustatytus skaičius. Nepaisant to, kad konstitucinis teismas įpareigoja svarbiausius kriterijus įtvirtinti įstatyme, tai dabar įstatyme jūs rasite labai daug įvairių kriterijų, tačiau vėlgi tos skaitinės reikšmės bus nustatytos vyriausybės nutarimuose“, – vardija I. Kačinskaitė-Urbonienė.
I. Kačinskaitė-Urbonienė: „mokyklos esančioms nedidžiuosiuose miestuose taps padaliniai arba jų iš vis neliks“
Vilniaus miesto tarybos narė teigia, kad mokykloje turėtų būti nemažiau 200 mokinių ir būtent taip turėtų atrodyti ateities mokykla. I. Kačinskaitė-Urbonienė priduria, kad regioninės mokyklos gali tapti padaliniais arba išnyks.
„Nuolat girdime, kad švietimo ministerija akcentuoja, jog optimalus, mažiausias skaičius, mokykloje turėtų būti nemažiau 200 mokinių. Ką tai reiškia, – kad net dabar egzistuojančios mokyklos, kai yra ta minimali kartelė nustatyta 60 mokinių, galimai ateityje kils iki 200.
Pagal tai yra sukonstruota tūkstantmečio mokyklų programa ir visi kiti dalykai leidžia teigti, kad būtent taip yra matoma ateities mokykla.
Ką tai reikš regionams ir mažoms mokyklos esančioms nedidžiuosiuose miestuose, tai reiškia, kad jie taps arba padaliniai, arba jų iš vis neliks, nes viskas bus koncentruojama didesniuose miestuose.
O ką tai reiškia mokiniams ir jų tėvams, – kad kiekvieną dieną, mažiausiai po kelias valandas bus sugaištama važinėjimas, bus mažiau laiko skiriama šeimos poreikiams, vaiko pasirengimo poreikiams ir kitiems dalykams, o tas laikas praleidžiamas dardant įvairiuose keliuose“, – aiškina ji.
