Šią savaitę partija „Laisvė ir teisingumas“ paskelbė, kad kitų metų pavasarį vyksiančiuose mero rinkimuose kandidatu siūlo Artūrą Zuoką. Jau 3 kartus sostinės mero duonos ragavęs politikas portalui tv3.lt pasakojo, kokį Vilnių norėtų matyti, kas turėtų prisiimti atsakomybę už besikandžiojančias šildymo sąskaitas. Taip pat prisiminė korupcijos skandalus, užstojo iš Rusijos rinkos nepasitraukiantį Kauno merą Visvaldą Matijošaitį.
Net 3 kadencijas buvote Vilniaus meru. Įdomu, kokį miestą matote dabar, ko jam trūksta ir ką kitaip darytumėte?
Šiandien aš pasigendu Vilniuje to, kuo Vilnius visą laiką istoriškai turėjo būti ir ką visą laiką iš jo atiminėjo, – būti metropoliu. Būti miestu–regiono centru. <...> Vilnius visąlaik buvo stumiamas į periferinio, provincinio miesto statusą. Mano ir mano komandos tikslas buvo sugrąžinti Vilnių į didžiąją lygą sostinių, kurios turi didžiulę galingą istoriją. Tai šiandien aš to pasigendu. Pasigendu ambicijų, pasigendu siekio būti Vilniumi metropoliu, būtent regiono centru ir lyderiu. Jeigu vyksta globalūs, pasaulinio lygio lyderių susitikimai, jie vyksta dažnai arba Šveicarijoje pagal statusą neutralumo, arba Helsinkyje. Kodėl Vilnius negalėjo būti taip pozicionuotas?
Modernūs miestai šiandien labai stipriai keičiasi, o mes iki šiol neturime šiuolaikiškos, modernios viešojo transporto sistemos, kuri realiai įtrauktų žmogų persėsti iš automobilio į viešąjį transportą. Nors viešasis transportas atnaujintas gana stipriai, mes neturime greitojo tramvajaus arba bebėgio tramvajaus. Pasakymas Dviračiais važinėkit! yra juokingas, vaikiškas. Dviračiais gali važinėti tik tam tikra dalis visuomenės tam tikru metų laikotarpiu. Ir Vilnius niekada nebus Amsterdamu ar Kopenhaga, nes mes neturime to, ką turi tie miestai. Vilnius yra kalnuotas, tie miestai – plokšti kaip stalas.
Taigi, trūksta požiūrio, kad mes visi didžiuotumėmės, kad esame Vilniaus – metropolio, gyventojai, o ne tiesiog provincinio Europos Sąjungos miesto. Dar daugelis projektų, kurie seniai turėjo būti įgyvendinti, šiandien yra labai stipriai pabrangę ir vėluoja. Tas pats Lazdynų baseinas turėjo pradėti veikti 2017 m., bet dėl prasto administravimo, bereikalingų ginčų, projektas pabrango nuo 25 mln. iki beveik 40 mln. Tiek kainuoja neprofesionalumas.
O kaipgi dėl nacionalinio stadiono? Kaip vertinate tai, kad Kauno mieste atidaromas stadionas kainavo 4 kartus pigiau (42 mln. eurų), negu atsieis Vilniaus stadionas kartu su daugiafunkciu kompleksu (160 mln. eurų)?
15 tūkst. vietų stadiono tu negali vadinti nacionaliniu, plius už tokią kainą. Jis bus vienas iš mažesnių regione, jeigu lyginsime Vilnių su kitomis sostinėmis. Stadiono projektas buvo pilnai paruoštas vertinimui dar man būnant miesto vadovui ir pagal susitarimą su Vyriausybe 2018 m., kai vyko jubiliejinė dainų šventė, turėjo būti atidarymas. Bet nauja politinė valdžia pradėjo viską revizuoti, viską keisti, įsivėlė į problemas. Viskas vėluoja be proto, plius n kartų pabrango. <...> Jau tuo metu buvo aišku, kad reikės finansuoti projektą iš savivaldybės ir iš valstybės lėšų, reikėjo paprastai atskirti projektus – stadioną nuo kitų infrastruktūros, sporto objektų. Tai stadionas būtų seniai stovėjęs ir ne už tokią kainą. Šiandien savivaldybė, kuri gali skolintis už 0,5 proc. palūkanų, skolinasi pinigus per privatų partnerį už beveik 7 proc. metinių palūkanų.
Vilnius nacionalinio stadiono laukia jau 35 metus. Kas gi čia yra, ar tai užburta vieta, ar pasaka be galo, kodėl nacionalinio stadiono vis dar neturime? Tarp kitko, pats miestą valdėte 3 kartus, kodėl ir jums nepavyko jo pastatyti?
Stadionas, man būtent miesto vadovu, nebuvo pagrindinis projektas. Vien dėl to, kad tai brangus objektas, antra, miesto finansai neleido tokio projekto įgyvendintų. Bet aš 2 kartus parašiau viską, kad tas stadionas būtų pastatytas. Baigiantis mano 2 kadencijai 2007 m. buvome sudarę susitarimą su Vyriausybe ir ji, vadovaujama premjero Gedimino Kirkilo skyrė 200 mln. litų nacionalinio stadiono pabaigimui. Mes užsakėme projekto korekciją, kad projektą truputį sumažintume, nes pirminis projektas kurtas sovietmečiu darytas 35 tūkst. vietų, o mes norėjome sumažinti iki 20 tūkst. vietų ir perprojektuoti, kad atitiktų šiandieninius poreikius.
Tačiau įvyko rinkimai, gyventojai išrinko kitą merą, juo tapo Juozas Imbrasas. Kas įvyko? J. Imbrasas atėjo, jam reikėjo kažką parodyti, kažką padaryti. Laukti, kol bus projekto korekcija padaryta, jis nenorėjo. Jis nutraukė susitarimą dėl projekto korektūros ir pradėjo įgyvendinti senąjį projektą, pagal kurį išleista 100 mln. litų ir pastatyti vadinamieji „griaučiai“. Atėjo krizė, Andrius Kubilius atėmė likusius pinigus, <...> vyko kažkokie korupciniai ginčai ir stadiono projektas sustojo. Tai jeigu būtų pirminis planas, kuris buvo mano sudėliotas, įgyvendintas, jau tuo metu būtų buvęs stadionas.
Kauno meras, neseniai viešai pristatęs beveik baigtą statyti stadioną, sakė, kad Kaunas laimi 1:0 prieš Vilnių. Kas pirmauja šiose lenktynėse?
Kaunas yra labai pasikeitęs. Jeigu vienu metu jį Lietuvoje laikė 3 miestu po Klaipėdos, tai Klaipėda yra įstrigusi ir likusi tokiame amorfiniame būvyje kaip miestas be krypties, kur toliau judėti. Kaune vien sporto objektų kiek yra įgyvendinta: naujas stadionas, senoji Halė sutvarkyta, Žalgirio arena, ledo rūmai pastatyti, lengvosios atletikos maniežai statomi. <...>
Aišku, Kaunas labai gerai pasinaudojo Vilniaus stabtelėjimu. Kitaip tariant, ką Vilnius jau buvo padaręs, Kaunas dabar pasivijo. <...> Vilnius nuo Kauno ženkliai atsilieka su miesto pozicionavimu, infrastruktūros kūrimu. Be proto viskas vėluoja: darželių statyba, nauja koncertų salė ant Tauro kalno, pagaliau naują oro uosto terminalą turėjome turėti. O Sporto rūmai turi būti kongresų, konferencijų centru. <...> Bet kažkaip to nėra. Vilnius šiandien kaip Klaipėda – miestas be krypties.
Koks jūsų požiūris į dabartinės sostinės valdžios iniciatyvas? Gyventojai piktinasi nenušienauta žole, o anksčiau stebėjosi pagal akciją „Žalioji banga“ sodintais medžiais ir siaurintomis gatvėmis. O kaip šiuos projektus matote jūs?
Velnias slypi detalėse. Tam tikros iniciatyvos dabartinės yra iš esmės teisingos, tačiau klausimas, kaip tu jas įgyvendini. Jeigu tu kažką matai pasaulyje, kaip kiti miestai daro, tai nereiškia, kad automatu gali perkelti tą sprendinį į Vilnių. Kalbant apie nešienautas gatves, čia yra koncepcija idėjų. Yra žmonių, kurie mano, kad miestas turi būti panašus į mišką. Bet yra kita koncepcija, – kurios aš pats būčiau šalininkas, – kad miestas yra žmogaus kūrinys. Aš noriu matyti nušienautus skverus, noriu matyti gėlynus, nukarpytas gyvatvores, nes tai yra žmogaus kūrinys. O jeigu man reikia laukinio miško, pievų, apleisto parko, tai važiuoju už miesto. Kai bandoma sumaišyti laukinę gamtą su miestu, mano manymu, nėra teisingas kelias. Mieste turi matytis žmogaus ranka. <...>
Dėl akcijos „Žalioji banga“ – kai kur matome arčiau važiuojamosios dalies apželdinimą ir tai tikrai teisingas kelias. Bet vėl klausimas, ar visur yra tai gerai daroma? Konstitucijos prospektą paimkime. Pasodinimas medžių vidurinėje juostoje būtų gana gražu, jeigu tai būtų padaryta teisingai. Bet aš pats stebėjau procesą – įgilinimas žemės labai nedidelis, tie medžiai vargiai ten išgyvens arba reikės juos pastoviai keisti. Pasodinimas medžių Konstitucijos pr. Vidurinėje juostoje kainavo apie 230 tūkst. eurų. Tai 4 kartus daugiau negu Vilniaus m. savivaldybė skiria Pasakų parkui, kuris yra tarp Lazdynų ir Karoliniškių. Šiuo atveju, galbūt sutvarkykime žalią erdvę, kuri aptarnauja ir būtų maloni 60 tūkst. vilniečių, negu padaryti kažkokį viešųjų ryšių veiksmą Konstitucijos pr.? Yra gražių iniciatyvų, bet kai kurios yra tiesiog dėl reklamos.
Šalyje mus visus skaudina infliacija, šildymo sezonas buvo sunkus finansiškai. Vilniaus kogeneracinė jėgainė turėtų pradėti veikti ir žadama, kad kitą sezoną bus 30 proc. mažesnės žmonių sąskaitos. Kodėl taip ilgai nerandama sprendimo?
Čia reikėtų paklausti atsakomybės tų politikų, kurie ilgą laiką spekuliavo šildymo tema. Anksčiau, kai buvo sutartis su Prancūzijos kompanija „Dalkia“, būdavo lengva, ar tai būtų prezidentė Dalia Grybauskaitė, ar politikai iš konservatorių pusės, apkaltinti, kad čia „Dalkia“ kalta, atitinkamai Zuokas kaltas ir panašiai. O šiandien kas kaltas? Tie, kuri daugiausiai šaukė prieš 15 metų ir dabar yra kalti.
2006 m. Vilnius pirmas Baltijos šalyse atidarė didžiulį biokuro katilą. Tai buvo pirma didelė investicija ir pirmas strateginis žingsnis iš viso atsisakyti dujų. Pagal parengus projektus Vilnius turėjo 2013 m. jau praktiškai nenaudoti rusiškų dujų. Tačiau visos pastangos buvo mestos sustabdyti Vilniaus perėjimui prie biokuro.
Visi tie, kurie kalba abstrakčiai apie šildymo sezoną, turi atsiprašyti ir pasakyti: Mes padarėme klaidų. Pradedant dabartiniu ministru Dainiumi Kreiviu, Dalia Grybauskaite, Andriumi Kubiliumi ir visais kitais mūsų energetikos strategais. Vilniečiai šiandien moka ir permoka būtent už jų, nežinau, klaidas, ar sąmoningą veikimą.
Vilniaus kogeneracinė jėgainė būtų pastatyta trečdaliu, jeigu ne dukart, pigiau ir privačiomis lėšomis, ir be ES paramos būtų veikusi 2016 m. Ir šilumos kainos nebūtų tokios, kokios buvo šį sezoną.
Laikas nuo laiko savivaldybes supurto skandalai. Remigijus Šimašius buvo kritikuojamas, kai paaiškėjo, kad naujosios žmonos architektės įmonė laimėdavo savivaldybės konkursus, o Kaune yra mero verslininko Visvaldo Matijošaičio atsisakymas pasitraukti iš Rusijos rinkos. Kokie etikos standartai turi galioti merams?
Man nebūtų etiška vertinti R. Šimašiaus ir jo šeimyninės situacijos, tačiau šitoje vietoje rinkėjas turės įvertinti per rinkimus. Jeigu aš būčiau miesto vadovu ir mano partnerė, žmona, laimi konkursus ir ne vieną, tai tikrai nėra korektiška. Susidaro bendras vaizdas, kad šiuo atveju yra galimybė piktnaudžiauti.
O dėl V. Matijošaičio – aš tikrai nesmerkčiau, kaip dabar bandoma tam tikrų politikų. <...> Tie, kurie reikalauja Matijošaičio išeiti iš Rusijos, visiškai atitinka Vladimiro Putino valdomą politiką. Nes šitaip privatus verslas turi atiduoti turtą arba palikti pusdykiai Rusijos verslininkams. Žinote, čia karo esmė – kažkas kare turi uždirbti. Dabar McDonald‘s tinklą nupirko Rusijos verslininkas už labai nedidelę kainą.
Savaime aišku, kad Vakarų verslas išeis iš Rusijos, nes dirbti Rusijoje tokiomis sąlygomis yra neįmanoma. Bet atiduoti verslą pusdykiai Rusijos verslininkams, yra Kremliaus interesas, nes jie nusavina vertę, kuri ženkliai didesnė už sąlyginai nedidelius pinigus pasinaudodami tuo, kad jie užpuolė Ukrainą.
Neseniai Kauno m. savivaldybės administraciją supurtė vadinamoji didžiausio kyšio Lietuvoje istorija. Korupcijos šešėlis sklando, jūs ir pats esate gavęs kaltinimų. 2008 metais teismas jus pripažino kaltu dėl poveikio buvusiam miesto tarybos nariui Vilmantui Drėmai. Kaip šitas praeities pėdsakas gali paveikti jūsų politinę karjerą ateityje?
Norėčiau, kad Lietuvos žmonės ir vilniečiai labai gerai perskaitytų VSD pažymą, kuri buvo paviešinta 2018 m. Ir kad suprastų, ką teko man per tą laiką išgyventi, kokios priemonės buvo naudojamos prieš mane, mano kolegas, mano vadovaujamą partiją „Liberalų ir centro sąjungą“. Kad suprastų, ką aš tuo metu sakiau, bet manęs niekas negirdėjo.
Aš niekada gyvenime nebuvau kaltinamas ir neturiu jokių kaltinimų dėl korupcijos, dėl neskaidrių sprendimų. Byla, kuri buvo susijusi su tarybos nario galimu papirkimu – tai buvo mano partijos narys ir man jo tikrai papirkinėti nereikėjo.
VSD pažymoje labai aiškiai parodyta, kaip tuometinė „MG Baltic“ grupė siekė suskaldyti mano vadovaujamą partiją, kokią įtaką turėjo tuo metu prokurorams, kurie mano byloje dalyvavo kaltintojais. <...> Jeigu žmonės kritiškai įvertins, pamatys, kad tuose kaltinimuose yra daug netiesos arba dviprasmybės. Praėjo daug laiko ir nėra amžinų bausmių. Jeigu kažkas lygintų tuos kaltinimus, kurie man buvo metami, su dabartinėmis korupcinėmis bylomis, pavyzdžiui, Liberalų sąjūdžio ir Eligijaus Masiulio byla, tai būtų kaip eismo kelių nusižengimą lyginti su banko apiplėšimu.
Jūs ir kitokį teismo procesą išgyvenote, sakėte, kad sudėtingos skyrybos buvo su žmona Agne. Dabar pasirodėte viešumoje su širdies dama. Ką jums reiškia nauji santykiai su 17 metų jaunesne smuikininke Augusta Jusionyte?
Tai yra netikėta. Eini gyvenimo keliu, vienas sudėtingas, kalnuotas etapas praeina ir kelyje atsiranda kažkas naujo, gražaus, šviesaus. Šis etapas man labai malonus ir galiu sakyti, kad šiandien esu laimingas. Puikūs santykiai su vaikais, nauja gyvenimo draugė, planai pagaliau, projektai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Džiaugiuosi savo santykiais. O ko žmogui daugiau reikia? Žinoti, kad esi kažkam reikalingas ir kad turi, kuo rūpintis.
Mums tikrai labai gerai, net negalvojau, kad gali būti taip gerai, kaip yra. Jokie kiti trikdžiai mūsų netrikdo – nei amžiaus skirtumas, nei kiti dalykai. Jaučiamės puikiai ir einame šituo keliu kartu. Kur nueisime? Dievas žino. Manau, kad tokių dalykų planuoti gyvenime nereikia. Kaip sako Rytų budistų išmintis, nėra kelio į laimę, nes pats kelias ir yra laimė.
Po pasirodymo su mylimąja jūsų buvusi žmona socialiniuose tinkluose skėlė įvairių kaltinimų apie neištikimybę ir panašiai. Kaip reagavote išgirdęs tokius jos žodžius?
Aš stengiuosi, kiek įmanoma, nekomentuoti savo buvusios žmonos Agnės viešų komentarų. Juo labiau, kad esu griežtai įpareigotas savo vaikų to nedaryti. Bet tik noriu pasakyti labai aiškiai: jos teiginiai yra netiesa. Naujas žmogus mano gyvenime atsirado tik skyrybų procese ir ji nėra jokia priežastis mūsų santykių su Agne sugriuvimui. Aš gerbiu Agnę, savo ilgametę partnerę. 25 metai kartu, 3 vaikai yra gražus mūsų bendro gyvenimo pasiekimas ir nenoriu, kad atrodytų tai kitaip. Bet naujas žmogus mano gyvenime neturi nieko bendro su mūsų santuokos griuvimu.
O kad nauji santykiai gali turėti gilesnį, glaudesnį etapą, galėčiau pasakyti, tai yra 1,5 metų laikotarpis. Skyrybų procesas su Agne truko daugiau nei 4 metus.
Jūsų buvusi žmona užsiminė apie turto dalybas, kad nesąžiningos. Kokia jūsų pozicija šiuo atveju?
Noriu pasakyti, tai visiška netiesa. Bendrame skyrybų procese Agnė pagal sutartį, kurią teismas patvirtino, gavo beveik 1,1 mln. eurų į sąskaitą. Visos paskolos bendros liko mano atsakomybė. Mažoji dukra tiek teismo sprendimu, tiek jos pačios pasirinkimu, tiek vaikų teisių rekomendacijomis, gyvena su manimi ir globa priklauso man. Aš prisiimu atsakomybę už jos mokslus. Jeigu skaičiuotume, kad rūpinimasis vaikais yra pusiau Agnės, pusiau mano atsakomybė, tai Agnė skyrybų procese yra gavusi apie 1,6 mln. eurų.
<...> Man liko verslai, atitinkamai su verslais ir visa rizika. Šiuo atveju, Agnės teiginys apie 10 proc. ir visa kita, eilinį kartą pasakysiu, yra melagingas. Todėl žmonių prašyčiau, kas liečia mano reputaciją, labai atsargiai vertinti Agnės pasisakymus viešumoje. Agne ir vaikais pilnai pasirūpinta ir tai yra mano, kaip vyro, prievolė.
