Apie tikėjimo galią, bendrystės svarbą per didžiąsias metų šventes ir apie tai, kaip elgtis tiems, kurie per šiuos metus prarado artimą žmogų, šiame interviu TV3 kalbasi su Kauno arkivyskupu Kęstučiu Kėvalu. Kalbino žurnalistė Jolanta Svirnelytė.
Dabar daugelis šeimų sėdi prie Kūčių stalo. Šiemet Kūčios visgi linksmesnės nei pernai, kai visi žmonės sėdėjo atskirai savo namuose. Kaip jūs patartumėte jiems švęsti Kūčias, o gal kaip tik susimąstyti?
Pirmiausia, tai reikia švęsti Kūčias, kadangi šventė yra džiaugsmo ir širdies atgaivos laikas. Bendrystė, susitikimas, dalinimasis – tai, kas žmogų pakelia, įkvepia ir tikrai duoda jėgos naujiems metams. Labai kviečiu toje bendrystėje dalintis ir patirtimis, ir gyvenimo įvykiais, kadangi, kai daliniesi, tu praturtėji.
O Kūčios yra prisiminimas ir savo gyvenimo, ir tos didžios istorijos, kurią švenčiam – Kristaus gimimo iškilmes. Tai mūsų gyvenimas yra gražesnis ir turtingesnis, kai mes vienas kitam save dovanojame. Tokia yra Kalėdų prasmė.
Bet žmonės, matyt, jau yra pavargę nuo tų visų suvaržymų, nes ištisus metus buvo tai karantinas, tai kiti ribojimai. Kaip jūs patartumėte galvoti žmonėms, kad jie geriau jaustųsi, smagiau jiems būtų?
Mūsų jausmas ateina iš mūsų širdies pirmiausia. Taip, kaip vidus ir mūsų dvasia jaučiasi, taip mes ir kitus jaučiame. Kai mus suvaržė ir pajautėme, kad turime atsiriboti, o karantino laikas kėlė tikrai didelius iššūkius, pamatėme, kaip svarbu mums bendrystė – kad mes sukurti vienas kitam ir tai, kad žmogui negera būti vienam.
Šiandien, kai jau galime susėsti kartu, labai džiaugiamės, kad vis dėlto ta galimybė mums dar brangesnė tampa, nes mes dar labiau įvertiname, kaip kartu švęsti ir kaip vienas kitam širdį paguosti. Na, o suvaržymai, ačiū Dievui, trumpalaikiai. Jeigu jie mus dar kartą ištiktų, mes žinome, kaip yra, kai mes sueiname kartu ir kaip yra, kai mes atsiskiriame vieni nuo kitų.
Turime platesnę patirtį, bet žinome, kad jeigu turime galimybę, turime vieni kitus paguosti, pakviesti į bendrystę. Ir jeigu negalime susirinkti kartu, tai bent pasikalbėti telefonu, parašyti laišką ir neužmiršti bendrystės, kuri yra mūsų širdyje.
Šiemet ne vienai šeimai teko atsisveikinti su brangiu žmogumi – nuo Antrojo pasaulinio karo šiemet mirė daugiausiai žmonių. Turbūt šiandien pas juos padėta ta tuščia lėkštelė išėjusiems. Ką jūs pasakytumėte jiems?
Kiekvieno žmogaus išėjimas yra didelis praradimas, kadangi mes jaučiame, kad staiga praradome tai, kas yra ir mūsų dalis, nes mes su tuo žmogumi bendravome, jis buvo mūsų gyvenimo parama, galbūt įkvėpimas. Bet mes, kaip krikščionys, suprantame, kad tas žmogus niekur nedingo. Tas žmogus kitokiu būdu yra su mumis.
Mes prisimename mirusius ne kaip tuos, kurių nėra, bet kaip tuos, kurie yra, gyvena amžinai ir jie su mumis yra tuo dvasiniu būdu – per atsiminimus, per įvairias mūsų gyvenimo akimirkas, kuriose juos prisimename kaip gyvus. Ir tie pasakojimai ir atsiminimai, sutapatina, kaip svarbu dalintis tais atsiminimais – tarsi jie šalia, niekur neiškeliavę. Mūsų tikėjimas kalba, kad jie gyvena amžinai. Tai yra mūsų paguoda ir viltis, o mes ir vėl švenčiame Kalėdomis.
Atrodo, šventės, norėtųsi kalbėti vien tik apie šventiškus dalykus, bet mes girdime, kad vėl nauja atmaina žvelgia mums į akis. Iš kur žmonėms tos stiprybės pasisemti?
Tikėjimas yra nepaprastai didelė galia. Jeigu mes žiūrime į gyvenimą tik baimės akimis, mes susigūžiame, užsidarome ir nutraukiame ryšius, tuomet sergame. Nereikia taip sudramatinti mūs ištikusių išbandymų taip, kad mes susirgtume dar be viruso. Kaip ten bebūtų, esame žmonės, kurie tikėjimu gali kalnus kilnoti.
Kaip Viešpats sako, tikėjimas gydo. Turime tai atsiminti. Aišku, turime saugotis. Turime save ir artimuosius globoti, negalvoti modernių pagalbos priemonių.
O ką jūs į tai, kad sako, „kaip Dievas duos, nereikia man jokių skiepų“. Ką jūs manytumėte?
Mes į juos žiūrime kaip į gelbėjimosi valtį, kurį atsiunčia ir mokslas, ir šios naujos galimybės. Nenurašykime visiškai pagalbos, kuri yra. Aišku, galbūt ji nėra 100 proc. veiksminga, bet vis tiek, skęstančiam padeda bet kas, kas plūduriuoja. Mums tai yra pagalba. Šiandien ji yra tokia, vėliau gal bus stipresnės pagalbos priemonės. Bet jeigu kas nors yra išgelbėjamas, yra išsaugoma gyvybė, tai tokia pagalba yra pateisinama ir naudinga.
Ką jūs palinkėtumėte žmonėms, sėdintiems prie Kūčių stalo?
Brangieji, Kalėdos iš tikrųjų yra šventė, kai mes prisimename, kad Dievas tapo dovana žmonijai. Ką gi, mes turime tapti vieni kitiems dovana. Aišku, labai smagu gauti dovanas, kurios yra po eglute, bet giliausia prasme, mes vienas kitam esame dovana. Ir kai dovanojame savo šypsenas, širdį, gerą žodį, gyvenimas keičiasi čia vietoje, nežiūrint išbandymų.
Tai ką palinkėčiau naujiems metams? Tos džiaugsmo ir dovanos kultūros mūsų tėvynei Lietuvai. Kadangi per bendrystę mes pradžiungame, o džiaugsmas yra nuostabus dalykas. To labai ir norėtųsi palinkėti mieliems televizijos žiūrovams, visiems broliams ir seserims tautiečiams. Su Šventomis Kalėdomis ir gražių naujųjų metų.
Ačiū už pokalbį
