Apie tai, kaip buvo surasti sukilimo dalyvių palaikai ir ką jie išties reiškia Lietuvai, kalbame su Lietuvos nacionalinio muziejaus viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos skyriaus vedėju, kuris pats dalyvavo archeologiniuose kasinėjimuose ir aptiko palaikus, Valdu Steponaičiu.
Visai neseniai baigėsi 1863-1864 m. sukilimo vadų laidojimo ceremonija. Kaip buvo atrasti palaikai?
Tai įvyko labai savotiškai ir prasidėjo 2017 m. sausio 2 dieną, kai praeitais metais buvo nuslinkęs šiaurinis Gedimino kalno šlaitas ir reikėjo daryti tam tikrus sutvirtinimus. Nuspręsta, kad reikia padaryti atraminį inkarą prilaikymui ir mums teko pradėti archeologinius tyrimus.
Aišku, per pačias pirmąsias dienas mes ir aptikome pirmą palaidojimą, kur, pasirodo, buvo Kosto Kalinausko palaikai. Po to kasinėjimai buvo pratęsti.
Tai buvo atrasta netyčia?
Iš principo, taip. Tų darbų metu.
Tenka girdėti, kad daugelis asmenų buvo laidojami po kelis, negarbingai. Ką toks palaidojimas reiškia?
Laidojami priklausomai nuo to, kokį gavo mirties nuosprendį.
Lukiškių aikštėje buvo įvykdytas mirties nuosprendis pakariant arba sušaudant. Žmonių kiekis priklausė nuo to, kiek tą dieną buvo įvykdyta mirties nuosprendžių. Jeigu tąkart buvo įvykdyta mirties bausmė tik vienam asmeniui, tai tas vienas ir buvo atvežtas ant kalno, iškasta atskira duobė, o buvo dienų, kur laidojama po kelis asmenis.
Sakoma, kad ir tas pakarimas buvo pasirinktas ne šiaip sau, o tam, kad pažemintų žmones. Ar tai tiesa?
Visi nuosprendžius priėmė karo teismas. Po to tą sprendimą dar tvirtino Muravjovas ir kartais vietoje sušaudymo asmenys buvo pakariami, nes tai tarsi dar didesnis pažeminimo laipsnis.
Visą pokalbį su Lietuvos nacionalinio muziejaus viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos skyriaus vedėju Valdu Steponaičiu kviečiame žiūrėti vaizdo siužete.
