Lietuvos valstybės apdovanojimas V. Jakuninui buvo suteiktas 2002 metais už nuopelnus skatinant Lietuvos ir Rusijos dialogą, bet dar 2010-aisiais Konstitucinis Teismas nusprendė, jog tai prieštarauja Lietuvos Konstitucijai. Tuo metu Prezidentūra teigė neturinti pagrindo išbraukti V. Jakunino iš apdovanotųjų sąrašų, nes šis asmuo nebuvo pripažintas pažeminęs apdovanotojo vardo.
Ir nors dabar, vykstant karui Ukrainoje, atrodo nesuprantama, kodėl prezidentas Valdas Adamkus Lietuvos valstybės apdovanojimą suteikė V. Putinui artimam asmeniui, tačiau tuometinis prezidento patarėjas užsienio politikos klausimais Albinas Januška pirmą kartą atskleidžia šio žingsnio tikslus.
Tuo metu Lietuva siekė įstoti į NATO ir Europos Sąjungą bei bandė užsitikrinti, kad Rusija tam neprieštarautų. Mūsų šalis Vakarams turėjo atrodyti linkusi bendradarbiauti, o ne triukšmauti. Tuo metu V. Jakuninas buvo vienas iš komunikacijos kanalų, per kurį buvo galima pasiekti V. Putiną. Iš esmės už tai jis ir buvo pasiūlytas apdovanoti Lietuvos ordinu, juolab, kad Rusija pasiūlė apdovanoti V. Adamkų apaštalo Šv. Andriejaus kryžiumi apdovanojimų apsikeitimu, o atsisakymas būtų buvęs priimtas kaip įžeidimas.
Reikėjo panaikinti bet kokias kliūtis narystei NATO ir Europos Sąjungoje
„Apie laikus prieš 20 metų ir apie V. Jakuniną. Siekiau bandyti vertinti iš to meto konteksto ir mąstymo, nes dabar sėdint ant sofos, gali ir kitaip atrodyti. Kontekstas. 1998 metais išrinkus prezidentu V. Adamkų, buvo aiškiai suformuluotas uždavinys – kadencijos pabaigai 2003 metais išspręsti visas esmines pasiruošimo Europos Sąjungos ir NATO narystei problemas. 2001-2002 metais Lenkija jau buvo NATO. Dėl Baltijos šalių, suteikiant joms MAP (membership action plan) buvo iš principo apsispręsta. Svarbu buvo nepadaryti klaidų ir neišprovokuoti neracionalaus Rusijos elgesio“, – pamena A. Januška.
Pasak jo, savo laiku JAV prezidentas Billas Clintonas buvo siūlęs kuo labiau bendradarbiauti su Rusija, bet niekur jai nesuteikti veto teisės.
A. Januška sako, Lietuva turėjo kelias mini geopolitines strategijas. Pirma, išlaikyti JAV lyderystę, įgyvendinti kartu su JAV valstybės sekretorės padėjėju Ronaldu Asmusu paruoštą Lietuvos kaip JAV interesų plėtros regione (iki Gruzijos) atstovavimą. Antra, gauti Vokietijos, kurios premjeru anuomet buvo Gerhardas Schröderis, bei Prancūzijos palaikymą. Trečia, kiek įmanoma neutralizuoti Rusiją, kad ji negalėtų stabdyti antrosios NATO plėtros bangos.
„Reikia prisiminti, kad tuo metu ypač pavojingas buvo Baltijos šalių neapginamumo argumentas, tad vienas iš būdų jį paneigti ir buvo sukurti maksimalų skaičių bendradarbiavimo su Rusija formatų (dažnai vėliau nebereikalingų), kad Vakarai matytų, kad Lietuva (su Latvija ir Estija buvo sunkiau) į NATO neatneša Rusijos priešiškumo“, – pamena buvęs V. Adamkaus patarėjas.
„Tais metais ypač paaštrėjo Kaliningrado tranzito klausimai. Kaliningradas visada (ir prie Boriso Jelcino) Rusijos buvo bandomas kurti kaip išskirtinumas, kaip argumentas Vakarams, kad tai yra ypatingai jautri Rusijai zona, kaip ypatingas regionas, kuris turėjo sulaikyti NATO plėtrą, paverčiant Lietuvą „tiltu“, koridoriumi tarp dviejų Rusijos dalių, garantuoti Rusijos specialius interesus regione. Tada kaip ir dabar, Lietuva turėjo derėtis ir su Rusija ir su Europos Sąjunga (bent ne kaip Europos Sąjungos dalis). Tada, kaip ir dabar, buvo Europos lyderių, kaip kad Prancūzijos prezidentas Jackues Chiracas, kuris buvo pasipiktinęs, kad užsispyręs V. Adamkus nesupranta, jog tai kelias iš Rusijos į Rusiją, ir per Lietuvą turi būti laisvas tranzitas Rusijos piliečiams, prekėms bei kariniam tranzitui. Skirtingai nei dabar, tuo metu JAV buvo mūsų pusėje (suprantama, šiandien situacija pasikeitė dėl karo Ukrainoje)“, – teigia A. Januška.
Kai teigiama, kad JAV tuo metu, skirtingai nei dabar, buvo Lietuvos pusėje, referuojama į tai, kad Jungtinės Valstijos neseniai neparėmė Lietuvos nuomonės, jog tarp žemyninės Rusijos ir Kaliningrado negali būti praleidžiamos jokios sankcionuotos prekės. JAV sutiko su Europos Komisijos nuomone, kad sankcionuotos prekės iki kvotų gali keliauti geležinkeliu.
O anuomet Rusija Lietuvą vaizdavo kaip nesukalbamą valstybę, bet Lietuvai reikėjo parodyti, kad esame sukalbami, kad esame ne problemų kūrėjai, o sprendėjai. Priešingu atveju, Vakarų šalys nebūtų Lietuvos norėjusios matyti Europos Sąjungoje ir NATO.
„Charakteringa, kad prieš pat V. Adamkaus vizitą į Rusiją 2001 metų pavasarį, į Maskvą nuvykus paruošiamajai delegacijai, dar jai negrįžus į Vilnių, iš Kremliaus ji buvo palydėta grasinimais, kad Lietuva yra nesukalbama, žlugdo aukščiausio lygio susitikimą, užima visiškai nekonstruktyvią poziciją klausimais, susijusiais su gyvybiniu Kaliningrado srities aprūpinimu. Pirmiausia dėl karinio tranzito. Rusija reikalavo karinių krovinių, prekių, bevizio režimo koridoriaus, tačiau po visų mūsų kelerių metų (!) sudėtingų derybų (apie tai atskira kalba) rezultatas buvo toks, kad Rusijos-Europos Sąjungos deklaracijos pavadinime buvo kalbama apie prekių tranzitą, o pačioje deklaracijoje tėra reguliuojami tik keleivių vizų išdavimo klausimai“, – pamena A. Januška.
„Manau, kad tuo metu Lietuvos diplomatijai vadovaujant V. Adamkui, Rytų politikoje pavyko keletas labai svarbių dalykų. Tai yra, išvengti tranzito į Kaliningradą koridoriaus bei bent kiek neutralizuoti Rusijos pasipriešinimą NATO narystei. V. Adamkui susitikimo su V. Putinu metu pavyko sutarti maždaug tokią deklaracijos frazę, kad šalys pripažįsta kiekvienos valstybės teisę rinktis savo saugumo užtikrinimo kelius. V. Putinas, žinodamas ar ne, sutiko beveik pakartoti Lietuvos-Rusijos 1991 m. liepos 29 d. sutarties vieną iš punktų. Tam tikra prasme tai buvo stebuklas, kuris nebesikartoja dažnai“, – teigia buvęs patarėjas ir diplomatas.
Jakuninas buvo neformalus Lietuvos tarpininkas su Putinu
Tai prie ko čia V. Jakuninas? A. Januška sako, jog pastarasis asmuo buvo vienas iš nedaugelio neformalių tarpininkų, per kurį savo poziciją bei argumentus buvo galima pateikti V. Putinui. Primenama, kad Lietuva tuomet siekė, jog Rusija neprieštarautų Lietuvos narystei Europos Sąjungoje ir NATO, o Vakarai matytų mūsų šalį kaip bendradarbiauti su Rusija linkusią valstybę. Tuo metu Rusija dar nebuvo užpuolusi nei Gruzijos, nei Ukrainos, tad Vakarai mąstė apie Rusijos įtraukimą, o ne atsiribojimą nuo jos.
„Lietuva turėjo savo neformalius diplomatinius kontaktus, per kuriuos galima buvo pateikti Kremliui Lietuvos argumentus. Vienas buvo V. Jakuninas, galima paminėti ir dar vieną – Dmitrijų Rogoziną. Prisiminkime, kad V. Jakuninas buvo vienas iš V. Putino kooperatyvo „Ozero“ steigėjų ir vienas artimiausių, o tuo metu gal ir pats artimiausias V. Putinui asmuo. Mums jis, ir ne tik jis, buvo tai, kas šiandien vadinama asset (a useful or valuable person), tai yra, naudingas asmuo pačia neutraliausia prasme. Asmuo, per kurį galima paaiškinti Kremliui prezidento poziciją per kuo mažiau tarpininkų“, – sako A. Januška.
Pasak jo, po Lietuvos narystės NATO ir Europos Sąjungoje, išsprendus visas tranzito problemas, sumažėjus santykių intensyvumui, tokie asmenys nebeteko savo reikšmės.
„Nepamenu aplinkybių, kaip, kada ir kodėl V. Jakuninas pasirodė Lietuvoje. Gal tai buvo todėl, kad Lietuvoje gyveno jo draugas iš Leningrado (ar KGB laikų Suomijoje?) laikų. Be to, V. Jakuninas tuo metu buvo susisiekimo ministro pavaduotojas, kuris kuravo „Rusijos geležinkelius“ ir darė įtaką tranzito klausimams. Šiandien sunku įvertinti, kokia buvo V. Jakunino reikšmė tranzito derybose, kaip ir sunku pasakyti, kiek buvo naudingi mūsų pasisėdėjimai su D. Rogozinu (kildinusiu save iš Lietuvos didikų ir tapusiu vėliau Rusijos „kosmosu“) Vilniaus Pilies gatvės restoranuose. D. Rogozinas buvo tiesiogiai vienu metu atsakingas už tranzito į Kaliningradą problemas. Tam reikėtų daugiau šiuolaikinių istorinių tyrimų. Bet galutinis rezultatas buvo naudingas Lietuvai. Kas tą galėtų paneigti?“, – teigia buvęs V. Adamkaus patarėjas užsienio politikai.
Jis taip pat priduria, kad 2001-ieji UNESCO buvo paskelbti civilizacijų dialogo metais ir Vilniuje įvyko plati tarptautinė konferencija, kur dalyvavo nemažai pasaulio valstybių, tarp jų atstovai iš Rusijos ir Irano. Tais metais vyko ir keli neformalūs Rusijos stačiatikių patriarcho Aleksijaus II atstovų ir Popiežiaus Jono Pauliaus II atstovų susitikimai.
„Ši konferencija buvo sėkmė. Rusija pasiūlė tęsti civilizacijų dialogo konferencijas, kas mums NATO ir tranzito problemų kontekste buvo labai naudinga. Be to, Rusija pasiūlė apdovanoti V. Adamkų apaštalo šv. Andriejaus kryžiumi apdovanojimų apsikeitimu. Atsisakymas būtų buvęs priimtas kaip įžeidimas. O pateikti apdovanojimui V. Jakuniną, kaip civilizacijų dialogo organizacijų globėją, manau, buvo Rusijos sprendimas arba pageidavimas. Apsikeitimas tą ir reiškia, kad abi pusės neformaliai pasisako, kas dalyvauja apsikeitime“, – sako A. Januška.
„Man tada atrodė ir dabar atrodo, kad tai daugiau buvo protokolinis apdovanojimas, ne už kažkokius nuopelnus. Ir gal Prezidentūros darbuotojai, atsakingi už apdovanojimus, dėl to nelabai kreipė dėmesį. Nes labai sunku paaiškinti, kaip galėjo atsitikti, kad nebuvo formalaus teikimo ir apdovanojimas įvyko dar nepatvirtintu ordinu (apie tai aš bent sužinojau žymiai vėliau, arba neprisimenu). Tai buvo, be abejo, apmaudi ordinų „kanclerių“ klaida, pastačiusi nieko dėtą V. Adamkų į nepelnytai keblią padėtį. Net jeigu, pasirodo, apdovanojimo pavadinimo pakeitimas įvyko Seime po keturių dienų, tai ne užsienio politikos grupės kompetencija buvo sekti, kas vyksta Seime dėl apdovanojimų. Be to pasirodo, kad buvo apdovanotas visai ne tikrasis Jakuninas, ne Vladimiras, o Dmitrijus. Trys klaidos viename dekrete!“, – pastebi buvęs V. Adamkaus patarėjas.
Šiuo atveju jis kalba apie tai, kad oficialiuose dokumentuose nebuvo nurodyta, kieno siūlymu ir teikimu, V. Jakuninas buvo apdovanotas, be to, rusas apdovanotas ordinu, kuris teisiškai tuomet neegzistavo, mat Seimas įstatymo projektą priėmė po keleto dienų. Viešoje erdvėje buvo teigta, kad V. Jakuninas į apdovanojamų asmenų sąrašą įtrauktas A. Januškos ir kito prezidento patarėjo Dariaus Kuolio siūlymu.
„Kai aš sakau, kad tai protokolinis apdovanojimas, pirmiausia turiu galvoje panašų precedentą, skiriant Rusijos piliečiui apdovanojimą, kuris jau buvo 1997 metais. Tuo metu prezidentas Algirdas Brazauskas Rusijos buvo apdovanotas Maskvos Kunigaikščio Danilo ordinu ir, atitinkamai, A. Brazauskas apdovanojo visos Rusijos stačiatikių cerkvės vadovą Aleksijų II pirmojo laipsnio Gedimino ordinu. O būna ir taip, kad dvi valstybės, ypač valstybinio vizito metu, apsikeičia ordinais, neformaliai sudarytais pačių „apsidovanojančių“ šalių. Todėl būna atvejų, kai apdovanojamas yra koks nors karaliaus asmens sekretorius, už ypatingus nuopelnus skatinant ryšius tarp Lietuvos ir valstybės X. Tai aš vadinu tiesiog protokoliniais apsikeitimais ordinais, kur nuopelnų sunku įžvelgti. Gal dabar bus kitaip“, – svarstė A. Januška.
„Ar buvo reikšminga, kad mes žinojome, kad V. Jakuninas dirbo KGB, kad jo pažiūros, kaip ir daugumos rusų buvo velikoderžavnos? O kas V. Putino laikais iš jo artimiausių žmonių KGB nedirbo? Tiesiog į tai nekreipėme dėmesio, priėmėme tai kaip neišvengiamybę, dirbome savo darbus, kurie baigėsi Lietuvai visai neblogai. Tegu kiti padarys geriau. O jei tuo metu būtume žinoję, kokiomis sąmokslo teorijomis vėliau apaugs šitas apdovanojimas, be abejo, būtume pasielgę kitaip. Taigi, tenka apgailestauti, kuo visa šita istorija virto. Kad net po 20 metų tai nėra vien istorinis faktas (neteisėtas apdovanojimas V. Jakuninui, kaip nustatė Konstitucinis Teismas), o vėl dalis politikos, ar net vėl kažkokių sąskaitų suvedinėjimas, kuris yra be reikalo ir be naudos Lietuvai ir asmeniškai V. Adamkui“, – reziumuoja A. Januška.
