Tyrimo autoriai viename Vankuverio hospise elektroencefalografijos (EEG) būdu stebėjo nesąmoningų pacientų smegenų aktyvumą paskutinėmis jų gyvenimo valandomis. Gautus rezultatus tyrėjai palygino su sąmoningų hospiso pacientų bei sveikų asmenų EEG parodymais.
Eksperimento metu kiekvienai grupei buvo leidžiama pasikartojanti garsų serija su retkarčiais pasitaikančiais tonais, nepriklausančiais šiai melodijai. Tyrėjai ieškojo specifinių smegenų signalų, vadinamų MMN, P3a ir P3b signalais, kurie yra siunčiami, kai smegenys aptinka neįprastus garsus.
Aptardami tyrimo rezultatus, tyrėjai rašė: „Dauguma nebereaguojančių pacientų turėjo MMN atsaką į garso tono pakitimus, o kai kurie ligoniai netgi patyrė P3a ir P3b atsaką į tono ar garsų serijos pakitimus. Taigi likus vos kelioms valandoms iki mirties, jų klausos sistema veikė panašiai kaip ir jaunų bei sveikų asmenų kontrolinėje grupėje.“
Nors tyrimo dalyvių smegenys paskutinėmis jų gyvenimo akimirkomis ir sugebėjo atskirti tam tikrus garsus, nėra aišku, ar tokios būsenos žmonės gali sąmoningai suvokti žodžių reikšmę. Tyrimo autorė Elizabeth Blundon paaiškino, kad pacientų: „Smegenys reagavo į garsinį dirgiklį, tačiau mes negalime žinoti, ar jie prisimena ir atskiria balsus, ar supranta kalbą.“
Nepaisant to, bendraautorė Romayne Gallagher tikina, kad: „Šis tyrimas suteikia pagrindo hospiso slaugytojų ir gydytojų pastebėjimui, kad artimųjų balsai padeda nurimti mirštantiems žmonėms. Man tai suteikia daug prasmės paskutinėms gyvenimo dienoms ar valandoms, ir parodo, kad buvimas kartu, nesvarbu, ar fiziškai, ar telefonu, yra prasmingas. Galimybė atsisveikinti ir išreikšti savo meilę labai paguodžia.“
