Sugniuždyta Anna Jachno 26 dienas pralaukė nežinioje, ar jos sūnus Saša Zdanovičius gyvas, kai jis dingo apvirtus valčiai, kuria jie bėgo nuo Rusijos žudikų.
25 metų amžiaus Anna dabar sako, kad pasaulis niekada neturi pamiršti siaubo ir skausmo, kuriuo Rusija užtvindė jos šalį ir sugriovė jos šeimą. Moteris tikisi Vladimirą Putiną pamatysianti teisiamųjų suole Hagoje, kai jam teks atsakyti už karo nusikaltimus, rašo mirror.co.uk
Pirmą kartą po sūnaus dingimo kalbėjusi mama sakė: „Visos mirtys, visas siaubas Ukrainoje – jų negalima pamiršti. Noriu, kad pasaulis prisimintų Sašą ir tuos, kurie jam tai padarė. Tai buvo Rusija. Tai buvo Putinas. Aš nemoku šaudyti ginklais, bet galiu pasakoti žmonėms tiesą apie šį siaubingą karą“.
Atpažino iš mažyčių pirštų nagų
Anna papasakojo apie tą baisią akimirką, kai sužinojo, kad jos sūnaus nebėra, atpažinusi jį iš rankos ir mažyčių pirštų nagų po antklodę, kuria jis buvo uždengtas vietoj įkapių. Ji norėjo prisiminti savo angelišką berniuką, kurį vadindavo Sašenka, tokį, kokį matė keturioms dienoms likus iki karo, kai jie paskutinį kartą buvo kartu.
Verkdama Anna pasakojo: „Aš neturėjau jėgų pasižiūrėti į jo veidą. Tik pamačiau jo pirštus, jo nagučius. Ir taip, supratau, kad čia Sašenka“.
Berniuko teta Marina buvo vaiką nupraususi ir aprengusi, jis buvo paguldytas į mažutį baltą karstą, religinės ceremonijos nebuvo kam pravesti.
Anna pridūrė: „Aš jį prisiminsiu visą gyvenimą tokį, koks jis buvo keturios dienos prieš karą. Visi, kas pažinojo Sašą, man sakydavo, kad jis geriausias vaikas pasaulyje, pats geriausias. Jis visus mylėjo. Jei jo paklausdavau, ką labiausiai myli, jis atsakydavo, kad myli mane ir visus, nes visi yra jo šeima.
Jis labai mėgo mašinėles ir „Lego“. Jis turėjo tiek daug mašinėlių, neįsivaizduojate. Daugiau mašinėlių negalėjo turėti joks kitas vaikas pasaulyje“.
Tramdydama ašaras vaiko netekusi mama kalbėjo: „Jis buvo mieliausias vaikas pasaulyje. Taip sakau ne tik dėl to, kad esu jo mama. Visi jį pažinoję jį mylėjo. Ir jis visus mylėjo. Visiems, kas su juo pažaisdavo ar pabendraudavo, jei tik jis pajusdavo, kad žmogus geras, sakydavo, kad myli. Jis sakydavo „aš tave myliu“ visiems, kas jam patinka“.
Bijojo likti vieni
Kai vasario 24 dieną prasidėjo Putino sukelta kruvina invazija į Ukrainą, Saša buvo su savo močiute Zoja (59). Zojos namai 50 km į šiaurę nuo Kyjivo liko atkirsti nuo pasaulio per kelias dienas, kai į apylinkes suplūdo tūkstančiai rusų karių iš kaimyninės Baltarusijos.
Močiutės namuose nebebuvo elektros, šildymo ir vandens, todėl ji su anūku Saša persikėlė pas kaimynus, bijodami likti vieni.
Anna pasakoja: „Jis bijojo. Jis mūsų laukė ir vis klausė, kada visa tai pasibaigs. Bet jis taip pat laukė savo ketvirtojo gimtadienio kovo 4 dieną“.
Penkioms dienoms praėjus po gimtadienio Saša paskutinį kartą telefonu kalbėjosi su mama. Ji prisimena: „Jis man sakė – mama, nesijaudink, aš pas tave atvairuosiu, kai tik nustos šaudyti. Jie buvo apsupti iš trijų pusių ir vienintelis būdas pabėgti buvo plaukti valtimi per 10 km pločio Dnipro užtvanką“.
Sašos istoriją Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis papasakojo pasaulio lyderiams virtualaus turo metu. Jis sakė: „Tuomet nebuvo jokio kito būdo pabėgti – rusų kariai blokavo visus kelius. Keliuose jie šaudė į žmones. Todėl žmonės bandė nuo jų pasprukti per upę“.
Valtis apvirto
Anna buvo persigandusi. Ji žinojo, kad tai – paskutinė viltis, nes Zoja nemoka plaukti ir visada bijojo vandens. Aplink aidint sprogimams ir šūviams jie nukeliavo iki prieplaukos. Anna sako, kad kitą dieną bandė skambinti Zojai, bet niekas neatsiliepė.
Anna tuo metu buvo kitame mieste, todėl Sašos tėtis, kurio vardas taip pat Saša, ir Marina kaip galėdami greičiau nuvažiavo prie rytinės užtvankos pusės, kur turėjo atplaukti valtis su Saša. Ten jie sužinojo, kad buvo išplaukusios dvi valtys, bet krantą pasiekė tik viena iš jų.
V. Zelenskis sakė, kad viena iš valčių apvirto, o liudininkai praneša apie apšaudymą. Anna maldavo gelbėtojų dronais ieškoti dingusiųjų lediniame užtvankos vandenyje, bet jie atsisakė, teigdami, kad dronai būtų nušauti.
Kovo 11 dieną Sašos valtis buvo rasta išmesta į vakarinį krantą prie Tolokuno, maždaug 5 km pasroviui nuo tos vietos, iš kurios buvo išplaukusi. Po valtimi rastas Olenos Žur, su Zojos kaimynais buvusios moters kūnas. Ji gulėjo negyva už keleto metro nuo vandens.
Tikėjo iki paskutinės akimirkos
Tačiau Anna ir toliau neprarado vilties, kad Saša gyvas. Jis buvo vienintelis, turėjęs gelbėjimosi liemenę, todėl ji tikėjosi, kad gal jis išplaukė į krantą ir kas nors jį pasiėmė. Ji manė, kad gal dėl elektros trūkumo nėra telefono ryšio, todėl jį išgelbėję žmonės negali jai paskambinti arba tiesiog nežino, kad berniuko ieško tėvai.
Anna sakė: „Laukia diena po dienos. Gavau tiek žinučių. Visą laiką, nuo ryto iki vakaro, daugiau nieko nedariau, tik skaičiau žinutes. Gavau daugybę žinučių nuo įvairiausių žmonių“.
Žinutėse buvo kitų pasimetusių vaikų nuotraukos. Anna sakė: „Bet nebuvo Sašos. Todėl aš nepraradau vilties. Iki paskutinės akimirkos tikėjau“.
Kovo 30 dieną Jasnohorodkoje, 10 km pasroviui nuo prieplaukos, buvo rastas Kristinos Žur (20) kūnas. Kovo 31 dieną Kyjivo apylinkėse, 22 km nuo tos vietos, kur buvo Kristinos kūnas, rastas valties vairuotojo Oleksijaus Horodno kūnas.
Tačiau Anna ir toliau neprarado vilties. Ji sako: „Aš tikėjau, kad Sašą rasime gyvą. Taip negalėjo būti, kad jo nebėra. Tada, balandžio 5 dieną, anksti ryte, apie 8 valandą, mane pažadino skambutis.
Aš bijojau ankstyvų skambučių. Tai buvo mūsų draugas iš kaimo, ji man pasakė – Anna, kažkas rado vaiką. Jis nuvažiavo ten per pusvalandį ir jį pas mus atvežė. Tai buvo Saša“.
Berniukas buvo palaidotas greta savo močiutės Zojos.
