Pasakodami savo pažinties istoriją, kuri prasidėjo 1993 metų rugsėjo 9 dieną, sutuoktiniai nesulaiko juoko, nes dėl vieno išskirtinio dalyko gali net minučių tikslumu įvardinti, kada pirmą kartą susitiko.
„Aš studijavau jau Muzikos akademijoje, stoviu ketvirtame aukšte ir girdžiu tokį gražų balsą, bet, o Dieve, kiek buvo decibelų. Kažkas paklausė, kiek dabar valandų?
Ir taip tokiu skardžiu, rezonuojančiu balsu iš pirmo aukšto eina toks baravykėlis nesukirmijęs ir sako: be dėšimt šėšios (suvalkietiškai – aut. past.) Aš paklaikusiomis akimis persisveriu per tuos turėklus, žiūriu, kas čia tas be dėšimt šėšios“, – kvatojasi K. Zmailaitė.
Vestuvių teko laukti dešimt metų
Po pirmojo poros susitikimo prireikė net dešimtmečio, kad Edmundas pasipirštų Kristinai. Jie jau kartu gyveno, Edmundas buvo pradėjęs ir namo statybas, tačiau sužadėtuvių teko palaukti.
„Buvo taip stop: aha, namai jau yra, bet kažko dar trūksta, to tikro, realaus, apčiuopiamo dalyko. Tai teko padaryti tokią vakarienę ir išdėstyti beveik verslo planą, kaip čia viskas būtų“, – juokiasi E. Seilius.
Jie kvatodamiesi prisimena, kad ir žiedo dydis buvo ne itin tinkamas Kristinos rankai, tačiau tai jokiu būdu nesugadino jų nuotaikos. Edmundas pasakoja, kad jis pats sumūrijo namo pamatus ir jau po kelių dienų šoko savo vestuvėse – tai jam iki dabar yra labai prasmingas dalykas:
„Taip simboliškai gavosi – ir namų pamatas šeimai, ir vestuvės. Net vestuvių nuotraukoje aš esu su herpiu, nes buvau nugarintas vėjo, tai tos darbo pasekmės matėsi“.
Sutuoktiniai juokauja, kad Kristina dėl nuotraukų tikrai suko galvą ir dar labiau ragino kuo greičiau kelti vestuves, mat Edmundas pradėjo plikti, o ji nenorėjo, kad nuotraukose jis būtų visiškai plikas.
Mintį apie antrą vaiką prisileido sunkiai
Operos solistai prisimena, kad laikotarpis, kai į pasaulį atėjo jų pirmagimė Barbora, buvo itin sudėtingas ir pareikalavęs daug jėgų. Edmundas tuo metu sulaukė pasiūlymo studijuoti Jungtinėse Valstijose, todėl Kristina namuose liko viena su neseniai gimusia dukra.
„Kai gimė Barborytė, mes buvom ypatingai jauni, pilni didelių ambicijų. Mes gyvenom tokiam neįrengtam name – nebuvo šildymo, grindų, sienų, ir jis manęs klausė, ką daryti? Aš sakiau, kad jis turi tokį šansą išnaudoti, nes jie nesimėto ir aš negaliu pasielgti egoistiškai.
Taip, aš supratau, kad man bus labai sunku – aš nedirbu, vaikas mažas, namas neįrengtas, vyro nėra – tai buvo tikrai labai sunkus metas“, – neslepia Kristina.
Būtent dėl tokios patirties moteris ilgą laiką negalvojo apie antrą vaiką. Tačiau Edmundas pateikė daug teigiamų argumentų, kurie atmušė bet kokį pasipriešinimą ir galiausiai pasaulį išvydo mažoji Elžbieta.
„Praėjo galbūt kokie septyneri metai, kol aš pradėjau prisileisti tą mintį, kad galbūt. Edmundas nuramino, kad viskas bus gerai, čia jo prasuktas planas, tai kažkaip taip ir atėjo tam laikas. Aš manau, kad tas angelėlis tikrai buvo labai laiku, turbūt kaip ir visi vaikai – jie tiesiog ateina tada, kada patys pasirenka ateiti“, – šypsosi operos solistė.
Mažoji sesuo – didžiausias Barboros džiaugsmas
Didžiulio noro turėti sesę neslėpė ir operos solistų dukra Barbora, kuri prisimena ir vieną su tuo troškimu susijusią istoriją. „Kai buvau maža, mama man pasakė, sugalvoti norą, tyliai jį sau pasakyti ir paleisti balioną į viršų. Tai kaip visada aš viską atvirkščiai padariau: paleidau balioną ir garsiai pasakiau, kad noriu sesės. Ir laukiau jos visą savo gyvenimą.
Elzytė tokią taiką atnešą į mūsų šeimą, ji dabar yra didžiausia patirtis ir didžiausias iššūkis mano gyvenime“, – šypsosi vyresnioji Elžbietos sesuo. Kristina sako, kad antro vaiko labai norėjo ir dėl Barboros, mat sesės ar brolio turėjimas yra žodžiais nenusakomas dalykas. Ji neabejoja, kad turint kraujo ryšį ir laikantis kartu, visas gyvenimo negandas įveikti tampa lengviau. Su tuo sutinka ir pati Barbora:
„Nežinau kaip, bet aš pastoviai užsigaunu kažką ir prisimenu, kad man labai skaudėjo, aš nuėjau į vonią ir tiesiog verkiau. O Elzytė atėjo, paverkė su manim, man galvytę paglostė, pakuteno, kad tik geriau jausčiausi. Ir aš pagalvojau, kaip gerai, kad turiu sesę“.
Gimdymo vėlesniame amžiuje nebijojo
K. Zmailaitė be jokių dvejonių sako, kad gimdyti vėlesniame amžiuje jai nebuvo baisu. Ir pats nėštumas, ir gimdymas buvo sklandus, moteris visą laiką jautėsi gerai.
„Absoliučiai nebuvo baisu. Aš esu iš tų moterų, kur apskritai man visi šitie dalykai – nėščiųjų kursai, pailsėjimai, pagulėjimai, susireikšminimai kažkaip yra labai ne mano. Aš laukiausi Elžbietos ir mes skridom koncertui į Maskvą, iš Maskvos – į Irkutską, paskui Belgijoje turėjom koncertų, daug visokios veiklos.
Šimtus tūkstančių metų žmonės gimė ir dabar tas gimimas ir vaiko laukimas kai kada pasidaro jau toks moters išbliurimas, susireikšminimas. Taip, visokių tų situacijų yra, būna komplikuotų dalykų, bet aš tikrai negalvojau, kad man kas nors bus blogai, aš puikiai jaučiausi. Edmundas nespėjo išeiti iš palatos, o Elzė jau gimė“, – pasakoja Kristina.
Ji neslepia, kad antrasis laukimas buvo kur kas ramesnis, o ir dabar yra lengviau, nes padeda ne tik Edmundas, bet ir Barbora, taip pat močiutės.
Elgiasi paprasčiau
Sutuoktiniai atvirai pasakoja, kad dabar su antru vaiku elgiasi žymiai paprasčiau ir nesuka galvos dėl nereikšmingų smulkmenų. „Su Barboryte mes gal ir perdėdavom, kai kokį zuikį pagaudavo ar ateidavo visa murzina, o dabar kažkaip – paprasčiau. Čia aną dieną ant žolės padėjom tokį didelį kartono gabalą, davėm guašo, tai jūs neįsivaizduojat, kokia ten indėnų gentis atėjo į kambarį: visom vaivorykštės spalvom ir burna, ir rankos, ir rūbai išdažyti, o pati visa laiminga, išsišiepus, šypsena tai iš dešimties metrų matėsi.
Tai kažkaip ir leidžiam tai. Seniau būdavo: oi, čia išsitepė, oi, čia pargriuvo. Dabar kažkaip truputėlį paprasčiau. Aišku, jei jau matau, kad ten kariasi kur nors, kur gali būt pavojinga, tai taip, bet kitais atvejais viskas paprasčiau“, – pasakoja Edmundas.
Pora prisimena, kad auginant Barborą buvo sunkiau ir dėl to, kad jie tuomet koncertuodami aktyviai važinėjo po didžiausius pasaulio miestus, o dukra keliavo kartu su jais:
„Mes buvom ta menininkų šeima, kurie tą vaiką ant pečių, šalia lagaminą ir pirmyn. Gyvenom ir Prancūzijoje, ir Vokietijoje, ir Belgijoje – buvo daug to draskymosi.
Aš atsimenu, mes Dalase dainavome pas profesorę, ji leisdavo atsivesti vaiką į pamokas, nes kaip kitaip. Aš jai duodavau sausainį, buteliuką su arbata ir ji po fortepijonu palindusi ten būdavo, kol mes repetuodavom. Barbora turėjo daug kelionių, daug važinėjimų, ji visur keliavo su mumis“.
Elžbieta – namų direktorė
Operos solistai sutartinai sako, kad antrasis vaikas gyvenimo aukštyn kojomis neapvertė, o visus darbus jiems sėkmingai pavyksta suderinti. „Niekas absoliučiai nenutrūko, nes mes viską pasidalinam. Dabar jau neturim tos tarptautinės karjeros, kad reikėtų labai išvažinėti, o čia, Lietuvoj, tai kiek to atstumo yra. Tu tikrai gali viską suplanuoti, savo koncertus ar spektaklius“, – neabejoja Kristina.
Sutuoktiniai sako, kad mažoji Elžbieta – namų direktorė, diktuojanti savo sąlygas ir taisykles. „Mes dabar šeimoj turim vieną direktorę, kuri yra ir galva, ir kaklas – mes tik aptarnaujantis personalas. Ji reguliuoja visą situaciją ir ji dabar yra vadovė“, – juokiasi Kristina.
Tačiau mažoji direktorė turi ir jautriąją pusę – išgirdus ramią klasikinę muziką ar gražią baladę tuoj apsipila ašaromis. Taip pat mergaitė nėra ir didelė stulbinančius balsus turinčių tėvų gerbėja.
„Ji neleidžia mums absoliučiai dainuoti. Jei kas nors bent garsą išleidžia, ji iš pradžių bando prarėkti, bet jei neišeina, tai ateina ir tempia už kelnių. Kartais ir pirštais užsikemša ausis, kad tik nereikėtų klausyti, kaip dainuoja Edmundas“, – kvatojasi moteris.
Per karantiną veiklos trūkumu nesiskundė
Nors dėl karantino, operos solistai, kaip ir dauguma dainininkų prarado nemažai darbo ir pinigų, jie tikina, kad nėra čia dėl ko verkti – toks gyvenimas, svarbu, kad mylimi žmonės šalia yra sveiki ir laimingi. Karantino laikotarpiu jų namuose nebuvo kada liūdėti dar ir dėl to, kad visa šeima turėjo įvairiausios veiklos.
„Mes neturėjome kada užsidaryti – ir ravėjome, ir šiltnamį sodinome, ir valgyti darėme – krūvą receptų išbandėme. Edmundas duoną kepė ir po 15 metų pagaliau pabaigė tvarkyti spintą. Tai tas karantinas, kadangi mes turim savo kiemą, buvo lengvesnis“, – sako Kristina.
Jai antrina ir sutuoktinis Edmundas: „Labai dažnai apeinam sodą, pasišnekam: oi, čia tas pražydo, šitam augalui reikia padėti, šitą reikia palaistyti. Kai yra geras oras, čia yra fantastika“.
VISĄ LAIDĄ ŽIŪRĖKITE:
