Iš pirmo žvilgsnio nieko rimto neprimenantys požymiai ilgainiui tapo vis dažnesni, o po netikėto insulto vyras atsidūrė ties mirties riba. Tik vėliau paaiškėjo tikroji priežastis, kuri sukrėtė ne tik jį, bet ir artimuosius.
Šiandien jis naujienų portalui tv3.lt atvirai dalijasi savo istorija, kad kiti laiku atpažintų pavojingus ženklus.
Pirmieji ligos simptomai
Arturas prisimena, kad pirmieji ligos ženklai pasirodė dar prieš kelerius metus, tačiau jų nesureikšmino.
„Kelis metus nuolat jausdavau nuovargį, ypač vakarais. Į darbą išeidavau labai energingas, viskas atrodydavo puiku, bet vėliau vėl atsirasdavo nuovargis ir nesuprasdavau, kas vyksta – nieko nesinorėdavo daryti“, – pasakoja vyras.
Tuomet jis pastebėjo ir kitą nerimą keliantį simptomą – naktinį prakaitavimą:
„Kartais naktimis pradėdavo lieti prakaitas, ryte ant lovos ar pagalvės likdavo drėgni gumbai. Galvojau, kas čia pasikeitė, iš kur tai atsirado.“
Vis dėlto rimčiausias išbandymas laukė prieš dvejus metus, 2023-ųjų metų gruodį, kai kartu su vaiku ilsėjosi sanatorijoje – ten vyrą ištiko insultas.
„Vos nemiriau, ačiū Dievui, gydytojai išgelbėjo. Man ištino smegenys, buvo svarstoma „atidaryti“ kaukolę, bet rizika pasirodė per didelė. Po poros savaičių atsigavau, viskas atrodė tvarkoje“, – atvirauja alytiškis.
Tačiau po šio įvykio atsirado dar vienas neįprastas požymis – jis ėmė itin dažnai lankytis tualete: „Nuo to laiko pradėjau labai dažnai vaikščioti į tualetą – kartais net po du kartus per valandą, ypač jeigu daugiau pajudėdavau.“
Iš pradžių Arturas manė, kad tai gali būti susiję su po insulto paskirtais kraują skystinančiais vaistais, tačiau po pusmečio neurologė pasiūlė kreiptis į gastroenterologus.
Ten atlikta kolonoskopija atskleidė skaudžią tiesą – jam praėjusių metų birželį nustatytas ketvirtos stadijos žarnyno vėžys su metastazėmis kepenyse.
Papasakojo apie gydymo eigą
Pasak Arturo, gydymo kelias buvo ilgas ir sunkus. Praėjusių metų vasarą jam buvo paskirta intensyvi chemoterapija – vyras gavo net aštuonis itin stiprius kursus.
„Iš pradžių net nesijautė nieko blogo, viskas buvo tvarkoje“, – prisimena jis.
Tačiau netrukus Artūrui teko dar vienas rimtas išbandymas – sudėtinga kepenų operacija. Ji atlikta sausio 20-ąją atviro pjūvio būdu, per ją gydytojai pašalino metastazes.
„Tik dabar, praeitą mėnesį, pagaliau sugijo žaizda, nes labai ilgai negijo“, – sako Arturas.
Pavasarį Arturui atsirado naujų simptomų – tuštinantis pradėjo pasirodyti kraujas, todėl medikai skyrė radioterapiją. Jam buvo taikyta sustiprinta spinduliuotė – penki seansai vietoj įprastų 25.
Iš pradžių tai padėjo ir kraujavimas sustojo, tačiau po mėnesio prasidėjo šalutiniai poveikiai – vėl pasikartojantis itin dažnas noras eiti į tualetą.
Arturas priduria, kad tai buvo ypač varginantis laikotarpis: „Spinduliuotė išsausino visą išangės gleivinę, o ji pati pradėjo save drėkinti. Tos gleivės nuolat kaupėsi ir tekėjo. Tik dabar, po keturių mėnesių, jų kiekis pradeda mažėti.
Būdavo taip, kad buvau „prirakintas“ prie namų, nes niekur negalėjau išeiti, arba reikėdavo naudoti pampersą. O vasarą su pampersu niekur neišeisi – jaunas žmogus.“
Šiandien alytiškis laukia tęstinio gydymo. Jam buvo atlikta chemoterapija, taip pat numatyta kompiuterinė tomografija.
Gyvenimo pokyčiai po diagnozės
Arturas pasakoja, kad iš pradžių daugelis žmonių, sužinoję apie diagnozę, puola į paniką, nes nežino, ką daryti, tačiau jis pats reagavo ramiai.
„Po kolonoskopijos gydytojas pasakė, kad yra auglys, paėmė biopsiją ir pasakė, jog pažiūrės, kas yra. Tai kažkaip neišsigandau. Nu yra kaip yra, niekur nedingsi“, – sako jis.
Tačiau situacija tapo rimtesnė, kai gavo žinutę, kad yra užregistruotas pas chemoterapeutą į onkologijos skyrių.
„Tada jau supratau, kad jau rimta. Galvoju, reikia viską daryti pagal instrukcijas, nieko nepakeisi“, – prisimena Arturas.
Vyras atvirauja, kad šeima buvo sukrėsta – žmona ypač jaudinosi dėl neįgalaus mažojo vaiko ir jo pačio sveikatos būklės.
„Visa giminė, visi draugai buvo sukrėsti, kad taip iš niekur nieko, nes visą laiką buvau aktyvus, bendraujantis, linksmas ir dabar taip viskas pasikeitė, kad būnu beveik prie namų pririštas, nei kur einu, nes greitai pavargstu“, – sako Artūras.
Jis prisimena, kad prieš ligą mėgo aktyvų gyvenimą – eidavo į žygius iki 50 km per dieną, keliaudavo, lankydavo šokius, tačiau dabar jau pora metų yra nedarbingume.
„Žmona palaiko, šeima, draugai, giminės. Va tiek ir tereikia žmogui, – kad paklaustų, kaip jautiesi, kaip sekasi“, – pabrėžia vyras.
Siunčia patarimą kitiems
Arturas pasidalijo savo patarimais kitiems, susiduriantiems su panašiais sveikatos sunkumais:
„Svarbiausia yra neužsidaryti savyje. Yra psichologai, su kuriais galima pabendrauti, o jeigu labai sunku, tai internetas suteikia galimybę visą laiką gauti pagalbą. Jeigu kyla neaiškumų ar panikos atakos, reikia pasiklausti, ką veikti ir neužsidaryti namie.“
Vyras pabrėžia, kad būtina judėti, išeiti į lauką, pasivaikščioti soduose ar parkuose, bendrauti su artimaisiais, vaikais ar anūkais.
„Svarbu nesėdėti vien tik namie ir visada gailėti savęs, o reikia gyventi toliau kiek įmanoma ir žiūrėti į viską pozityviai, nes to negatyvo aplinkui ir taip daug“, – sako jis, ragindamas neprarasti vilties ir ieškoti mažų kasdienių džiaugsmų.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
