Otilija – ne tik keturių vaikų mama ir profesionali hipnoterapeutė, bet ir knygų autorė, gydančios muzikos kompozitorė bei alchemikė, dirbanti su kvapais.
Tačiau apie viską nuo pradžių. Būdama dar visai jauna, ji sėkmingai siekė dainininkės karjeros, su savo kūryba nusprendusi pakeliauti po pasaulį, išvyko į Norvegiją. Ten teko kurį laiką gyventi muzikos įrašų studijoje, tačiau viską Otilija prisimena su šypsena – visos šios patirtys daug ko išmokė.
Pirmoji santuoka subyrėjo
Būdama vos 20-ies, moteris įsimylėjo ir susituokė su musulmonu – sako, buvo naivi ir dar tiek nežinojo apie kultūrų skirtumus, kiek žino dabar. Santuokoje gimė pirmoji dukra, tačiau Otilija suprato – taip toliau gyventi nebegali.
„Kai amžių senumo limitai yra uždedami man, europietei, supratau, kad taip nebūsiu laiminga savo gyvenime, kad ir ką bedaryčiau, nes kažko negalima, kažkas draudžiama. Yra rėmai; arba esi juose, arba jei nepatinka – turi išeiti. Aš nusprendžiau išeiti“, – pasakoja pašnekovė.
Likusi vieniša ir su mažu vaiku ant rankų, matydama, kaip Norvegijoje vaikų teisių specialistai žiūri į tokias situacijas, moteris nieko nelaukusi įstojo į universitetą, kur pagreitintu būdu baigė teisės studijas.
„Man buvo svarbu žinoti savo teises Norvegijoje. Tai labai stipriai padėjo, kai buvo atėję vaikų teisių specialistais ir aš su jais kalbėjau ne kaip mama, vedina emocijų, o juridine kalba – jie paprasčiausiai nuėjo nuo manęs“, – prisimena ji.
Otilija baigė mokesčių teisę, tad sukauptų žinių nepaleido vėjais – 2009 metais pradėjo vystyti veiklą, susijusią su mokesčių grąžinimu, atidarė įmonę, kuri bėgant metams vis plėtėsi, padalinius turėjo keturiuose miestuose.
Vyro mirtis sukrėtė iki gelmių
Viskas klostėsi tarsi pagal kažkieno aukščiau sudėliotą planą – sėkmingai plėtojant verslą, vėl užgimė meilė, nuvedusi iki santuokos ir šeimos pagausėjimo. O. Diaz juokiasi, kad Norvegijoje sušalo, todėl su šeima persikėlė gyventi į Ispaniją. Ir nors rodos viską turėjo, vidų užpildė tuštuma.
„Kai atvažiavome gyventi į Ispaniją, viskas buvo puiku, tik niekaip nesupratau, kodėl aš nelaiminga, kodėl man viskas neįdomu, kas su manimi vyksta. Viską buvome padarę taip, kaip mus mokė, viskas buvo gerai, bet viduje buvo didelis nuobodulys, galvodavau – nejaugi tai viskas, ką gausiu iš gyvenimo?“, – prisimena pašnekovė.
Tada ji sako supratusi, kad bėgant metams pamiršo dalį savęs, kuri priklausė muzikai, tuomet iš naujo prasidėjo savęs paieškos – Otilija keliavo į Tailandą, Meksiką, kur bendraudavo su moterimis, ieškojo, kas užpildys širdį.
Dar viena kelionė nuvedė į Balį – čia ji keliavo į moterų stovyklą pabūti viena, pamedituoti, kai pasaulį užklupo koronaviruso pandemija, įkalinusi tolimoje saloje, kol šeima buvo kitur. COVID-19 ne tik sujaukė planus, bet ir nusinešė Otilijos vyro gyvybę: „Jis buvo visiškai sveikas žmogus, paskutinėmis dienomis vis blogiau jautėsi ir vieną dieną jo nebeliko. Netikėtai, labai netikėtai.“
Moteris atvira – ši netektis sukrėtė iki giliausių sielos gelmių ir ją, ir keturias atžalas, gyvenime viskas vyko kone automatiškai – reikėjo laiko sugrįžti į save ir suvokti savo vietą šioje Žemėje.
„Aš mokiausi gyventi iš naujo, dėlioti, kas vyksta, kaip mus koduoja, programuoja nuo mažens, vaikystės. Aiškinausi, kodėl aš esu nelaiminga, nors atitikau tą piešinį, kuris man buvo nupieštas – jei turėsiu gerą darbą, gerą vyrą, namus, vaikus, šeimą, aš būsiu laiminga. Bet tai nebuvo tiesa, manęs laukė labai dideli ir platūs ieškojimai“, – atvirai sako O. Diaz.
Pasiduoti negalėjo dėl vaikų
Pasiduoti ir nuleisti rankų ji negalėjo dėl savo keturių atžalų. Ji pasakoja, kad jei pravirkdavo, vaikai verkdavo kartu, jei susitramdydavo – ašaros nepasirodydavo ir jų akyse. Greitai atėjo suvokimas, kad vaikai – tėvų atspindys:
„Aš labai greitai supratau, kad esu jų pavyzdys – kaip aš gyvenu, maitinuosi, kaip vedu save, jie daro tą patį. Jie kaip pelėdžiukai viską kopijuoja. Dėl to norisi visais įmanomais būdais parodyti jiems patį gražiausią pavyzdį.“
Šiandien Otilija sako – laikas gydo žaizdas, skausmą galima transformuoti, keičiant suvokimo prizmę. Ieškodama išeičių, ji pasinėrė į rūpinimąsi fiziniu kūnu, meditacijas, kurių dėka gyvenime atsirado hipnoterapija.
Moteris juokiasi, kad tai slėpė net nuo geriausių draugų, buvo gėda prisipažinti, kad ėmė taikyti tokias praktikas, tačiau vos po poros savaičių suprato, kad nėra ko slėpti – gyvenimas keičiasi ir skleidžiasi naujomis spalvomis:
„Aš buvau konservatyvi, net bijojau to žodžio, nes jo nesupratau. Bet kai patekau į situaciją „mirk arba gyvenk“, aš pasirinkau gyventi ir gydžiau save visais įmanomais būdais. Taip į gyvenimą atėjo ir hipnoterapija – reikėjo stabilumo.
Netyčia radau hipnozę anglų kalba, ją nusipirkau ir klausiau 21 dieną. Po dviejų savaičių pamačiau, kad net mano skrandžio veikla pasikeitė, eisena, išsitiesė nugara, pradėjau daug ramiau kalbėti ir pastebėjau, kad apie ką tik pagalvoju – tą ir darau, neieškodama pasiteisinimų, kodėl to nedaryti. Jaučiau, kad mano mintys švarėja, aš sugebu su savimi susitvarkyti, kalbėtis ir būti rami. Tai buvo pradžia – nusiraminti po šoko ir pradėti gyventi.“
Dabar O. Diaz – viena garsiausių hipnoterapeučių, baigusi mokslus pas geriausius šios srities specialistus, knygų apie hipnoterapiją autorė, o dabar jau laukia vizos ir vasarį vyks į Australiją, kur tęs mokslus ir sieks mokslų daktarės išsilavinimo.
Hipnoterapija – kas tai?
Užsiminus, kad hipnoterapija daugeliui nė negirdėtas žodis, Otilija pastebi – kasdienybėje patys save hipnotizuojame. Pagalvokite, kiek įprastų kasdienių veiksmų darote tarsi autopilotu? Tai, anot pašnekovės, yra automatinės hipnozės rezultatas.
„Tai visada vyksta, žinome tai ar ne, tik ne visi moka hipnotizuoti save sąmoningai. Mes pereiname į kitą būseną, kur protas yra giliai nuraminamas. Protas gali labai daug visko prikurti – istorijų, dramų, pasimetimų labirintų. Tam mes nuraminame protą ir einame į pasąmonę. Hipnozėje mes esame sąmoningi, suprantame, kas vyksta, protas jį saugo“, – aiškino O. Diaz.
Ji pabrėžia, kad savihipnozė turi būti ilgalaikė, nes protas viską priima tik per kartojimą, tačiau įvaldžius šį meną viskas pradeda rutuliotis savaime, nes mintys kuria veiksmus. Ir paklausta, su kuo susitvarkyti gali padėti hipnoterapeutas, Otilija nusišypso – sąrašas itin platus.
„Būna, žmonės ateina dėl svorio, rūkymo, dėl bet kokios priklausomybės – apsipirkimams, narkotinėms medžiagoms, „Netflix“, kompiuteriniams žaidimams, kreipiasi ir dėl ligų, pavyzdžiui, vėžio.
Pasąmonė net pati pasako formulę, ką tiksliai daryti, kad žmogus išeitų iš senojo gyvenimo ir pereitų į naująjį. Per vidų mes atkasame tikrąsias tiesas – kad norime gyventi, gimėme mylimi ir iš meilės kibirkšties. Pasiekę gilią tiesą mes atveriame šviesą“, – pasakojo pašnekovė.
Moteris pabrėžia – jeigu žmogus nenori išgyti, jam nepadės nei hipnozė, nei gydytojai, nei ligoninės, tad vieninteliai dalykai, kurių reikia einant į hipnoterapiją – noras ir tikėjimas savimi. Tai rodo ir pavyzdžiai iš praktikos, kurie, kaip sako Otilija, pasako daug daugiau nei žodžiai:
„Mano pirmas klientas buvo žmogus, kuris kentė nuo alkoholizmo, kai tik jis atėjo, supratau, kad ir nuo narkotikų. Bet jis vos atmerkęs akis po 90 minučių sesijos pasakė: „Dabar keičiu darbą ir iškart važiuoju į ligoninę nuleisti kraujo“. Iš pradžių man buvo sunku pačiai patikėti, bet man paskambino žmona ir dėkojo, kad jie nesiskiria, turi du vaikus ir jų šeima nesubyrėjo.
Kita moteris atėjo su ketvirtos stadijos vėžiu, taikiau jau hipnoterapiją nemokamai ir prireikė tik dviejų sesijų. Ji ir toliau gydėsi pagal medikų skirtą planą, bet ji labai greitai pasveiko. Kai jai taip pavyko pasveikti, nereikia nė reklamos – žmonės iškart pastebi, kad tai veikia.“
