Pastarųjų pabaigos dar toli gražu nematyti. Vitas ne tik toliau kuria eiles ir jas deklamuoja bendraamžiams, bet yra ir nenuilstantis šokėjas, puoselėja gėlėmis išpuoštą poilsio oazę prie savo daugiabučio.
Lemtingas šampano išgėrimas
Šiandien ko gero daug simniškių pažįsta V.Bencevičių. Ir kaip eilių, ir kaip gražios aplinkos kūrėją. Vienu metu jis gėlėmis ir kitomis grožybėmis dabino turėtą kolektyvinį sodą netoli Simno. Dabar kūrybiniai sumanymai sugula į dviejų arų žemės sklypą prie vieno Simno daugiabučio Ateities gatvėje, kurio pirmame aukšte Vitas jau gyvena dešimtmetį.
Kaip pats sako, penkerius metus žiūrėjo pro langą į šiukšlyną ir vis galvojo: gal reikia kažkaip imtis ir tvarkytis. Bet žemė valdiška, kai kurie kaimynai netoliese augina vištas, kažin ar pavyks nuo jų apsaugoti pasodintas gėles, o ir kaimynai gali nepriimti Vito sumanymų.
„Vienąkart, kai atvažiavo manęs pasveikinti vaikai, gerai neatsimenu, gal su Tėvo diena, geriam šampaną, žiūrim pro langą, jie man ir sako: pas tave kolektyviniame sode buvo taip gražu, o kaip čia atrodo. Ir man tie vaikų žodžiai buvo lemtingi. Jie išvažiavo, o aš pradėjau mąstyti, nuo ko čia pradėti tvarkyti kiemą“, – gėlyno kūrimo pradžią prie daugiabučio prisiminė Vitas.
Po jo langais buvo vandens nubėgimo nuo stogo latakas. Tad simniškis iškasė nedidelį tvenkinuką ir pradžiai jame pasodino du puodus lelijų, kurių dabar čia – jau daugiau nei trys dešimtys.
Po to atsirado iš vielos padaryta vadinamoji jurta, kurią simniškis apsodino mylimais jurginais. Ir taip po truputį ėmė atkeliauti Vito kuriamas grožis prie vieno Simno daugiabučio.
„Aš labai myliu gėles, vazonų – gal šimtas“
„Kai jau turėjau tvenkinuką, jurtą, pradėjau iš visur kur rasdamas vežtis akmenis ir gėles sodinti lauke į puodus. Aš labai myliu gėles, dabar vazonų – gal šimtas. Man patinka sundavilės, sprigės, begonijas, visos, net negaliu pasakyti, kuri labiausia. Net joms eiles esu sukūręs: aš labai myliu gėles/ jos be meilės neiškęs/jos laukia vasarą lietaus/ o aš šokių Alytaus“, – vyras taip išreiškia meilę gėlėms ir prideda, kad vos ne kiekvienam atsiradusiam naujam daiktui kuriamame grožio kampelyje paskiria po posmelį.
O Alytaus šokius – naktišokius Vincas į padeklamuotas eiles įtraukė neatsitiktinai. Jis labai mėgsta nuo jaunystės šokti ir Alytaus naktišokiai – viena iš jo gyvenimo pramogų.
„Jaunystėje galėjau šokti net šešias valandas iš eilės ir dabar naktišokiuose šokti tris valandas – man vieni juokai. Galiu ir dvi valandas iš eilės deklamuoti savo eiles. Lankau Pagyvenusių žmonių asociaciją, daug kur tenka su ja išvažiuoti, su daug kuo susitikti, mano eilės labai praverčia, jas rašau gal nuo kokios šeštos ar septintos klasės“, – gal šiek tiek ir papokštaudamas sako V.Bencevičius.
Bet grįžkime pas Vito kuriamą grožį prie Simno daugiabučio. Čia ant jo pastatytos pavėsinės dabar pamatysi vežimų ir akselinių ratus, kurių iš viso vyriškio tvarkomuose dviejuose aruose prie daugiabučio – daugiau nei dvidešimt. Aplink pavėsinę aptverta tvora, kad vištos neiškapstytų.
Vito pasiteiravus, ar sulaukiantis simniškių pagyrų už sutvarkytą aplinką, vyras prisipažino, kad mažai, ir vis prisiminė gėlyno kūrimo pradžią, kuomet daug kas jį nužiūrėdavo pelenų spalvos veidais.
Karieta jau kieme
Šiomis dienomis pagaliau išsipildė Vito svajonė savo grožio kampelyje prie daugiabučio turėti, kaip jis pats sako, karietukę. Parsivežė iš močiutės tėviškės – Varnagirių kaimo nuo Santaikos ir jau spėjo nušveisti, papuošti gėlėmis.
Ir karietoje, ir prie jos jau pastatytos moliūginės bobos, tarsi iš tolo kviečiančios į svečius. O moliūgų Vitas parsigabeno iš savo tėviškės krašto.
Kasmet ir vos ne kasdien simniškį aplanko vis naujos mintys dėl aplinkos tvarkymo. Tik kad niekas jo neišvytų iš grožiui užimtos valdiškos žemės. Kartais ir tai vyrui šmėsteli galvoje.
„Buvau pas žemėtvarkininkus, pasakiau, kad ėmiau ir du arus pasisavinau. Paklausiau, gal už tai nenuteis. Man atsakė: kas galėtų būti toks kvailas“, – savo didžiąją „nuodėmę“ pripažįsta Vitas, vis kviesdamas kuo dažniau užsukti į svečius.
