Pasaulio Sveikatos Organizacijos duomenimis apie 95 procentai planetos gyventojų yra herpeso nešiotojai. Ir jeigu anksčiau be jokios konkurencijos karaliavo bakterinės infekcijos, dabar pirmauja virusinės ligos.Kasmet atsiranda vis naujų virusų ir jų sukeliamų negalavimų. Tačiau vienas labiausiai paplitusių vis dar lieka pūslelinė. Daugybę iš mūsų ji kamuoja nuolat, tad aktualiausi gydytojams dermatologams užduodami klausimai yra kuo pavojingas herpeso virusas ir ar galima jį išsigydyti?
Priešas turi daug veidų
Medicinos mokslui yra žinomi net 8 rūšių herpeso virusai ir jų sukeliamos ligos:
- Paprastasis I tipo herpeso virusas dažniausiai sukelia lūpų, nosies (peršalimo) pūslelinę;
- Paprastasis II tipo herpeso virusas dažniausiai pažeidžia lyties organus;
- III tipo herpeso virusas – tai vėjauraupius arba juostinę pūslelinę sukeliantis Varicella zoster virusas;
- Paprastasis IV tipo herpeso virusas dar vadinamas Epšteino-Baro virusu ir sukelia infekcinę mononukleozę, Berkito limfomą;
- V tipo herpeso virusas – tai žmogaus citomegalovirusas;
- VI tipo herpeso virusas yra sisteminių ligų, pasireiškiančių transplantavus organus, kaltininkas;
- VII tipo herpeso virusas, spėjama, sukelia chroniško nuovargio sindromą;
- Paprastasis VIII tipo herpeso virusas sukelia Kapoši sarkomą.
Labiausiai paplitę I ir II tipo herpeso virusai. Su pirmuoju virusu dauguma žmonių susiduria dar vaikystėje, o štai su antruoju paprastai tik pradėję aktyvų lytinį gyvenimą. Kadangi patys puikiai žinome, kokiais laikais gyvename, nieko nenustebins žinia, jog dabar daugiau nei ketvirtadaliu atvejų genitalijų herpesą sukelia I tipo virusas arba abu virusai drauge.
Kaip užsikrečiama pūsleline
Užkrato šaltinis visada būna sergantis žmogus arba viruso nešiotojas. Ir ši liga tokia klastinga, kad nešiotojui paprastai nepasireiškia visiškai jokie negalavimo simptomai – t. y. jis ir atrodo, ir jaučiasi kaip sveikas žmogus.
Kontaktuojant su užkratu virusas į organizmą prasiskverbia per gleivinės epitelį ir per pažeistas odos vietas. Inkubacinis periodas – laikas, praeinantis nuo užsikrėtimo iki pirmųjų ligos pasireiškimo požymių, – gali būti labai įvairus: nuo 2 iki 10 dienų, kartais net mėnesio.
Pačiu pirmuoju požymiu (ypač genitalijų herpeso atveju) būna mažytėmis pūslelėmis išberta oda ir gleivinė. Blogiausia, kad tos pūslelės būna linkusios susilieti, pažeistas vietas labai niežti ir net skauda. Be to, nemažai susirgusiųjų skundžiasi karščiavimu, silpnumu, raumenų ir sąnarių skausmais.
Negydant, pūslelės po 2-3 savaičių pradeda trūkinėti, pasidengia luobele ir išnyksta. Tačiau, deja, ne visiems laikams.
Liga visam gyvenimui?
Herpesas pasižymi viena bjauria savybe: kartą įsikūręs žmogaus organizme, lieka jame visam laikui, kartkartėmis primindamas apie save naujais bėrimais. Ligos paūmėjimus keičia remisijos (pirmųjų dažnumas priklauso nuo žmogaus imuninės sistemos), bet taip – visą gyvenimą. Gydytojai dermatologai guodžia bent tuo, kad paskesni bėrimai dažniausiai nebūna tokie skausmingi, kaip pirmasis, ir temperatūra nebešoka.
Genitalinis herpesas moterims ir be paūmėjimų gali sukelti daugybę nemalonumų: niežulį, išskyras. Neretai virusas tampa gimdos kaklelio erozijos priežastimi, išprovokuoja persileidimus ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu.
Tačiau pavojingiausia moterims herpesu užsikrėsti jau pastojus. Jeigu virusas pažeidžia vaisių ankstyvojoje nėštumo stadijoje, gali įvykti spontaniškas abortas. Tačiau vėlesniaisiais mėnesiais virusas gali pažeisti vaisiaus odą, akis, nervų sistemą ir sulėtinti jo vystymąsi. (Tiesa, būtina pabrėžti, jog tokios sunkios pasekmės būdingos pirminiam nėščiosios infekavimui herpeso virusu.)
Kai dėl recidyvų, tai jie kartojasi kaskart, kai tik nusilpsta organizmo imuninė sistema. Jeigu imunitetas gana aktyvus (arba skatinamas specialiais preparatais ir sveiku gyvenimo būdu), jis neleidžia „snaudžiantiems“ virusams – taip pat ir herpeso – nubusti ir pasireikšti klinikiniais simptomais. Deja, sabotuoti imunitetą gana lengvai gali bet kas: atšalimas, peršalimo ligos, pernelyg ilgas buvimas saulėkaitoje, klimato kaita ir pan. O pasalūnui herpesui tik to ir tereikia.
Taip pat imunitetas susilpnėja ir esant tam tikroms natūralioms fiziologinėms būklėms – pavyzdžiui, nėštumui. Todėl jei planuojate šeimos padidėjimą, būtina pasidaryti tyrimus dėl herpeso (taip pat ir citomegaloviruso) viruso, nustatyti antikūnų kiekį ir, esant būtinybei, pereiti profilaktinio gydymo kursą.
Dar kartą pasitikrinti reikėtų ir nėštumo metu. Jeigu genitalijų herpeso virusas aptinkamas paskutinėmis savaitėmis prieš gimdymą (ir ypač jei yra bėrimas), skiriamas cezario pjūvis.
Aptikti ir apsisaugoti
Šiuo metu pagrindinis būdas ištraukti herpeso virusą į dienos šviesą yra polimerazės grandininė reakcija (PGR) bei kiti molekuliniai biologiniai metodai, kurių visų pagrindas – viruso DNR nustatymas.
Organizmo reakcija į prasiskverbusį virusą vertinama pagal pagaminamų antikūnų lygį. Jeigu paėmus kraujo iš venos randama imunoglobulino G (IgG), vadinasi, žmogus kažkada kontaktavo su herpeso virusu (šį antikūną turi didžioji dalis suaugusių planetos gyventojų), o imunoglobulinas M (IgM) jau yra „šviežios“ infekcijos arba lėtinės pūslelinės paūmėjimo rodiklis.
Būsimoms mamoms ir jų mažyliams pavojingiausia situacija, kai motinos kraujyje IgG nerandama. Tai reiškia, kad moteris niekada nekontaktavo su herpeso virusu, ir jeigu nėštumo laikotarpiu susidurs su užkrato šaltiniu, gali įvykti pirminis infekavimas, gresiantis rimtomis pasekmėmis vaisiui. Laimė, tokios grėsmingos situacijos yra didelė retenybė.
Vos pasireiškus pirmiesiems ligos simptomams būtina nedelsti ir kreiptis į gydytoją, kad kuo skubiau būtų pradėtas gydymas vaistais. Savigyda šiuo atveju neleistina, nes gali prisidėti antrinė infekcija ir išsivystyti itin sunkios komplikacijos. Pavyzdžiui, nuo genitalijų herpeso šimtu procentų neapsaugo net prezervatyvas, tad net sveikajam partneriui gali būti skirtas gydymas, siekiant apsaugoti nuo užsikrėtimo.
