Nuo pat 1991 metų gėlių saloną Gargžduose turinti 68-erių Virginija nusijuokia ir sako nenorinti girtis, tačiau atvykus į Gargždus ir bet kurio praeivio gatvėje paklausus, kur rasti gėlių saloną „Pas Virginiją“, į šį klausimą atsakytų kiekvienas.
Jau ne vienerius metus moteris su šeimos nariais – vaikais su antromis pusėmis, didžiausiais ir mažiausiais šeimynykščiais – ir keliais samdomais darbuotojais sukasi ne tik gėlių salone, bet ir laidojimo namuose.
„Iš pradžių neturėjome gedulo namų, prekiavome vainikais, gėlėmis, bet išprovokavo žmonės sakydami, kad viską turim, o šarvojimo salės – ne. Žmonės paskatino mus to imtis. Sakome, kad žmones aptarnaujam nuo gimimo iki paskutinės minutės“, – pasakojo moteris.
Puokščių atvyksta iš įvairių kampelių
Viskas prasidėjo nuo gėlių salono „Pas Virginiją“, kurio veiklos neapleidžia iki šiol – čia žmonės užsuka puokščių įvairioms progoms, užsisako dekoravimo paslaugas, o dabar prasidėjo pats darbymetis.
V. Rukšienė sako – Vėlinės yra įtempčiausias darbų metas. Moteris nusišypso, kad klientų norai ir poreikiai keičiasi, tad ir patys žengia koja kojon su naujovėmis.
„Vėlinėms yra kiek sumažėjęs gyvų gėlių poreikis, gyvenimas eina į priekį, reikia daugiau puokščių, nes kapai uždengti plokštėmis.
Tendencijos keičiasi, jau trečius metus į sunkias vazas kompozicijas su gyvomis ir ne tik gėlėmis, kad žmogus galėtų nunešti ir padėti ant kapo, nereikėtų sodinti“, – dalinosi gargždiškė.
Virginija prasitaria, kad jos komandos kuriamas puokštes pamėgę ne tik vietiniai – klientų sulaukia iš įvairių Lietuvos kampelių:
„Būna, atvažiuoja iš kitų miestų. Atvažiuoja ir iš Vilniaus, ir iš Kauno mūsų seni pirkėjai, jau mus žino. Ir iš Palangos atvažiuoja.
Dar, būna, papyksta, kad praėjusiais metais kažką pirko, o šiemet neturime. Bet visada sakau – viskas keičiasi, einame prie naujų dalykų. Be to, vis dažniau atsisakoma dirbtinių gėlių, tad naudojama tai, kas iš gamtos – samanos, šakelės.“
Besikeičiančios laidotuvių tradicijos
Vis tik, gėlės yra tik viena darbo dalis – jau ne vienerius metus veikia ir laidojimo namai. Virginija pasidžiaugia, kad neseniai buvo atnaujinta šarvojimo salė, kad susirinkusiesiems atsisveikinti būtų kuo patogiau ir jaukiau.
Moteris priduria, kad žmonės kreipiasi visais rūpimais klausimais: dėl kūno parvežimo į Lietuvą iš užsienio, kūno paruošimo laidotuvėms, atsisveikinimui reikalingų reikmenų, gėlių kompozicijų. Tad ir pastebėti, kaip keičiasi tendencijos, nesunku.
„Žmonės, aišku, nori gražiai ir pigiai, atsisako vainikų, jų nebeneša, renkasi skintas gėles ir daugiau pinigėliais remia žmones.
Anksčiau ir namiškiai, kiekvienas vaikas atskirą vainiką pirkdavo, o dabar padarome vieną didelį, gražų, nuo šeimos, vaikų, kad neneštų daugybės vainikų.
Po karantino labai sumažėjo žmonių skaičius laidotuvėse, tad vieno vainiko gana, kad būtų į ką pažiūrėti, bet neapkrautume. Paskui tiek suneša, kad nebėra kam per laidotuves nešti.
Anksčiau kam mirus ateidavo visas kolektyvas, o dabar tik namiškiai – visiems į darbus reikia. Vakare ateina, pagarbą atiduoda, o dieną nebėra žmonių. Bet toks tas gyvenimas“, – pastebi moteris.
V. Rukšienė priduria, kad anksčiau artimieji mirusįjį šarvodavo dvi dienas, o trečią laidodavo – sakydavo, kad žmogaus siela tik trečią parą po mirties palieka kūną. O dabar tokių atvejų pasitaiko, bet gerokai rečiau.
Kremvimas nepopuliarus
Tačiau didmiesčiuose populiarėjant kremavimui, mažesniuose miestuose, kaip pastebi Virginija, tai dar nėra itin madinga.
„Kad ir kukliai, bet dažniausiai renkamasi laidoti su kūnu. Mūsų kraštiečiams tai dar svarbu, nors kolegos iš didesnių miestų sakė, kad iškart iš ligoninės veža kremuoti, tik tada šarvoja urnelę.
Miestelis papročių dar laikosi, mažesnių miestų žmonėms jų reikia. Ir kremavimą pas mus dažniau renkasi dėl to, kad nebėra vietos kapavietėje, o naujos kapavietės nenori. Pas mus kremavimas vis dar nėra populiarus“, – sako Virginija.
Paklausta, ar tiesa, kad didmiesčiuose palaidoti artimąjį kainuoja brangiau, V. Rukšienė sako negalinti atsakyti, nes kiekvieną kartą derinasi prie atsisveikinančiųjų poreikių.
Atsižvelgiama ir į biudžetą, jei reikia, daro kuklesnį atsisveikinimą, bet visada rūpinasi, kad į amžinąją kelionę mirusysis būtų palydėtas gražiai.
„Kaip žmogus atėjęs pasako, taip ir padarome. Juokiamės, kad artimieji duoda komandą, mes ją vykdome, o patarinėti ar įsakinėti tikrai nesiimame, nesakome žmonėms, kaip jiems reikia daryti – tai jų pasirinkimas“, – priduria.
Davė naudingų patarimų
Artėjant metui, kai visi suplūs į kapines lankyti artimųjų kapų, V. Rukšienė priduria turinti keletą patarimų, kurie pravers ir šiemet, ir ateityje:
„Visada siūlome dėti vieną gražią, didelę puokštę, o ne tris ar penkias mažas. Vieną gražią padėjote, uždegėte žvakelę – ir yra į ką pažiūrėti, ir kapas tvarkingas. Tai jau populiarėja, baigiame įpratinti žmones (juokiasi).
Mes patys kelerius metus darome kombinuotas puokštes, su gyvais ir dirbtiniais žiedais, bet jie kaip tikri, pačiupinėjęs nesuprastum. Jeigu gyva nušals, bent kita ilgiau džiugins.
Kiti sako, gyvenime dirbtinių gėlių neneš ir nedės – aš irgi manau, kad geriau tegul būna du žiedai padėti, bet gyvi. Aišku, čia vėlgi priklauso nuo žmonių supratimo.“
Ir einant lankyti tolimesnio giminaičio, o gal draugo kapą, ji pataria atsisakyti vainikų, puokščių ar skintų gėlių.
„Einant svetimą kapą lankyti, patariame geriau nunešti žvakelę uždegti, o ne nešti puokštes ar vainikus.
Jeigu žmogus yra kapą susitvarkęs, nunešus gėlių galite pamaišyti. Neapkraukime kitų. Geriau nuėjus pasimelsti ir uždegti žvakelę“, – pataria gėlių salono ir laidojimo namų „Pas Virginiją“ savininkė.
