Vaikystėje Viktorija norėjo būti šokėja, aktorė, dizainerė, o galbūt rašytoja. Jai visiškai nebuvo įdomus tikėjimas, o Dievu šeimoje daugiausiai tikėjo tėtis.
„Ta tėčio draugystė su Dievu man atrodė keista. Tikybos mokytojos (ji buvo gan griežto būdo vienuolė) ir mano požiūris į gyvenimą bei tikėjimą išsiskyrė, todėl dažnai buvau išprašoma už klasės durų. Sakiau sau, kad niekada nebūsiu mokytoja ir niekada nebūsiu vienuolė“, – pasakoja Viktorija.
Paauglystėje ji buvo itin ateistiškų pažiūrų ir šeimoje buvo tas žmogus, kuris neįtelpa į bendrą šeimos paveikslą. Tačiau vėliau ji pradėjo savanoriauti savo parapijoje ir dirbti su vaikais. Tuo metu Viktorija buvo paauglė, tad jos prašymas, kad kunigai su ja nekalbėtų apie Dievą ir tikėjimą, buvo labai drąsus.
Bedirbdama su vaikais ji suprato, kad toje tarnystėje yra kažkas daugiau ir pradėjo spontaniškai melstis. Vienos kelionės metu pagalvojo, kodėl gi negalėtų būti vienuole. Ta mintis neapleido visus metus. Tačiau per metus jai pavyko atsakyti į klausimą, ar Dievas rodo jai tikrąjį kelią.
Artimieji nepritarė pasirinkimui
„Apie savo ketinimus stoti į vienuolyną niekam nepasakojau maždaug pusę metų. Pasakiau tik vienam kunigui, kuris tuo metu dirbo su jaunimo grupe, kuriai ir aš priklausiau. Tas kunigas labai juokėsi ir mano pasisakymo rimtai nepriėmė“, – šypteli ji.
Paskui apie savo norą pasakė ir artimiausiai draugei, su kuria yra iškrėtusi įvairiausių dalykų, tad ir sumanymas tapti vienuole jai neatrodė toks beprotiškas, kaip ir kiti iki šiol.
„Ji mane palaikė ir net palydėjo į ekskursiją po vienuolyną. Manau, kad jai ta mintis, kad noriu tapti vienuole, atrodė netikėta, bet gera buvo, kad ji mane palaikė, nes visi kiti tikrai neapsidžiaugė. Bet atkalbėti nebandė, nes žinojo mane esant tvirto būdo: jei nusprendžiu, padarau“, – sako ji.
Kiti draugai netikėjo, kad Viktorija taip iš tiesų pasielgs, vis laukė, kada šis jos „bajeris“ pasibaigs, tačiau pamatę, kad ji nejuokauja priėmė šį jos sprendimą.
„Labai liūdėjo mano mama ir brolis. Buvau 19 metų, jie nerimavo kad pateksiu į kokią sektą ar, kad man „išplaus smegenis“. Vėliau jie susipažino su mano bendruomenės sesėmis ir susidraugavo su jomis. Tėtis nesiginčijo, bet nepritarė. Man buvo sunku, kad jis, toks tikintis žmogus, manęs nepalaiko. Bet kartais reikia eiti savo keliu, priimti nesupratimą ir nepalaikymą“, – neabejoja sesuo Viktorija.
Viktorija neslepia, kad prieš įstojant į vienuolyną, svarstė įvairius ateities variantus: kurti šeimą, siekti karjerus, o galbūt ir derinti šiuos abu kelius. Tačiau įstojusi į vienuolyną suprato, kad yra savame kelyje ir juo nori eiti toliau.
Ilgas vienuolių kelias
Viktorija pasakoja, kad vienuolinis gyvenimas yra ilgo pasirengimo reikalaujantis kelias. Tam būtina viena sąlyga – žmogus turi laisvai ir sąmoningai apsispręsti. Taip pat jam reikia laiko suprasti, ko atėjęs į vienuolyną žmogus ieško. Jei jis ar ji tiesiog bijo gyventi pasaulyje ir nori vienuolyne pasislėpti, laikas parodys, kad geriau tokiam žmogui grįžti į pasaulį.
„Paprastai į vienuolyną ateina suaugę žmonės, kurių širdžių įprastas gyvenimas neužpildo. Pirmą pusmetį ar metus mergina ateina tik pasimelsti kartu su sesėmis, gal pasikalbėti, pasavanoriauti. Ji susipažįsta su vienuolinio gyvenimo tikslu, stiliumi, maldos ir bendruomenės gyvenimo ritmais. Ji pabando įsijungti į bendruomenės misiją, tarkime, vienuolės dirba su vaikais, tada mergina gali pabandyti šią veiklą.
Po tų metų ji gali prašyti, kad ją priimtų į bendruomenę, ji tampa naujoke. Naujokė įvelkama į vienuolinį drabužį, nešioja baltą galvos gaubtą. Ji dvejus metus dalyvauja intensyviame mokyme – formacijoje. Po to laiko naujokė prašo, kad būtų leista jai padaryti pirmus įžadus. Skaistumo, neturto ir klusnumo įžadai yra vienuolinio gyvenimo įrankis ir išskirtinis ženklas“, – pasakoja Viktorija.
Pasak jos, skaistaus žmogaus meilė yra brandi, rami ir gili. Vienuoliai eina šiuo keliu, semdamasis meilės iš Dievo ir atiduodamas ją žmonėms. Klusnus žmogus yra laisvas, todėl vienuolis mokosi klusnumo, įsiklausydamas į Dievo žodį ir laiko ženklus.
„Neturtingas žmogus yra paprastas, jis turi tiek, kiek būtinai reikia, ir dalinasi su tais, kurie neturi. Vienuolis ar vienuolė yra brolis ar sesuo kiekvienam sutiktam žmogui. Brolystė ir seserystė yra paprastumo mokykla“, – sako ji.
Jei įžadai naujai sesei atrodo tinkamas būdas eiti gyvenimo keliu, tai dar po 3 arba 6 metų ji įsipareigoja visą gyvenimą jais gyventi seserų bendruomenėje.
Jautėsi lyg įsimylėjusi
Pirmieji metai vienuolyne buvo tikri entuziazmo metai. Viktorija jautė džiaugsmą, jėgą, ramybę. Pasikeitė ir jos įpročiai, dienotvarkė, gyvenamoji vieta, maldos būdas, laiko planavimas, kasdienės veiklos ir arti esantys žmonės,
„Jaučiausi laiminga kaip įsimylėjęs žmogus. Pokyčiai nesukrėtė, bet entuziazmas tikrai trukdo matyti savo tikrovę. Todėl reikėjo, kad tie metai praeitų ir galėčiau objektyviau vertinti pasikeitimus. Giedrumas, džiaugsmas ir ramybė liko, bet gyvenimui labiau reikia: brandos, kritinio mąstymo ir humoro jausmo. Tada abiem kojomis stovi ant žemės, o širdimi sieki dangaus“, – pasakoja ji.
Moteris šypteli, kad jai visada sunku priimti taisykles, kurios nesiderina su sveiku protu ar bendru gėriu. Tačiau prisidėjus prie vienuolyno jai nereikėjo sukti dėl to galvos – bendruomenė, prie kurios prisijungė, buvo nauja, todėl taisykle galėjo kurti visos kartu. Komendanto valandų čia nėra ir viskas paremta bendruomeniškumu.
Viktorija atvirauja, kad vis dėlto minčių, apie pasirinktą kelią, ar jis teisingas, pasitaikė.
„Mano gyvenime buvo laikas, kai svarsčiau, ar gerai pasirinkau kelią. Manau, kad tokie svarstymai yra būtini kiekviename brandos etape. Jei nesvarstoma, neaugama. Savo gyvenimo kelią, savo bendruomenę, savo pašaukimą reikia kasdien pasirinkti iš naujo. Pasirinkti mylėti“, – šypteli ji.
Visų paguosti nepavyks
Viktorija pasakoja, kad jos dienotvarkė yra labai paprasta: rytą pradeda nuo skaitymo, dažniausiai skaito Šventą Raštą arba filosofinę knygą. Tuomet – bendra sesių malda ir Mišios.
„Valgau pusryčius ir einu į darbą – vaikų darželį. Darželyje susitinku vaikus, mokytojus, vaikų tėvelius ir kitus žmones, kurie nori pasikalbėti, aptarti, pasiūlyti, pasiginčyti, susitarti dėl rūpimų dalykų. Taigi turiu daug mielų ir brangių susitikimų.
Po to pietauju (kartais greitai papietauju su draugais) ir grįžtu į darželį dirbti administracinių darbų. Vėliau einu pasivaikščioti miške, o po to vienuolyne priimu jaunus žmones, kuriems širdy koks neramumas ar šiaip reikia pasikalbėti apie Dievo buvimo klausimus, kančios problemas, širdies reikalus, santykius, pasirinkimus ir problemas. Tada kartu su sesėmis turime vakaro maldą ir bendrą vakarienę, po to tvarkomės namuose ir meldžiamės baigiamąją maldą.
Po visos dienos man jokios komendanto valandos nereikia. Norisi tylos ir poilsio. Norisi dar paskaityti, gal užsirašyti kelias mintis, o už vis labiau norisi miegoti“, – šypteli ji.
Moteris sako, kad būnant vienuole sunkiausia yra neužmiršti, kad pati nėra Dievas ir visų išgelbėti, paguosti ir apsaugoti nepavyks. Taip pat neužsimiršti ir leisti Dievui veikti, gelbėti, mokyti, gydyti, jei reikia, leisti jam laukti.
Viktorija dirba Vilniaus Jeruzalės mikrorajone esančiame „Mažutėliams“, kur priimami visi norintys gauti visuminį vaikų ugdymą krikščioniškoje dvasioje. Pasak jos, darbas darželyje yra labai dinamiškas ir visada įvyksta kažkas netikėto.
„Vaikų ugdymas yra santykis, kuriame visi auga ir keičiasi. Taip pat dirbu su jaunais mokytojais, turime jaunų pedagogų mokyklą. Šis darbas reikalauja daug laiko ir jėgų, tačiau nėra nuostabesnio dalyko, kaip matyti, kad vaikas ar jaunas mokytojas paaugo ir išmoko“, – šypteli ji.
Taip pat sesuo Viktorija rašo ir knygą, kuri vadinsis „Knyga mažutėliams“. Pasakyti apie ką ši knyga būtų sudėtinga. Šiuo atveju labiau tiktų klausimas kam.
„Ir štai čia prasideda įdomūs dalykai: vaikai šios knygos neskaitys raidėmis užrašytos. Ir suaugusieji šios knygos neskaitys vaikams. Vaikai šią knygą veiks, kai suaugęs vieną knygos puslapį išskleis vaiko ugdymo situacijoje. Ugdymo situacijos yra laikas dienoje, kai patiriama, išmokstama, kuriama, pažįstama, medituojama, kalbamasi, dėkojama ar kas kita tikslingai, prasmingai ir nuosekliai veikiama.
Taigi tai knyga mokytojui, mamai, tėčiui, senelei ar krikšto mamai. Rašau ir dalinuosi vienerių metų ugdymo planu ir veiklomis. Visa tai, ką su bendraautore užrašėme, nupiešėme ir nufotografavome jau išgyvenome (patikrinome – veikia!) su vaikais darželyje“, – šypteli sesuo Viktorija.