Žinia, kad serga onkologine liga, dizainere užklupo visiškai netikėtai – A. Kapočiūtė, nors ir jautė nedidelius skausmus, jų nesureikšmino, bet būtent jie ir galėjo šaukti apie ligą. Vėliau moteris tiesiog, kaip ir kasmet, ėjo pasitikrinti sveikatos.
Gydytoja iš pradžių ramino, kad viskas gerai ir nerimauti nėra ko, tačiau organizme buvo rasti maži pakitimai, dėl kurių reikėtų pasitikrinti nuodugniau.
„Iš tiesų net nebuvo įtarimų iš pradžių, kad bus vėžys. Dėl to labai nustebau išgirdusi diagnozę, nes net nebuvo tokios minties. Tiesiog atliko tyrimus ir gavosi, kaip gavosi...“, – sako ji.
Aplink išgąstis
Jau anksčiau koronavirusas itin skaudžiai smogė dizainerei – ji perskaičiavusi savo turimus finansus, priėmė sunkų sprendimą atleisti darbuotojus bei atsisakyti turėtų studijos patalpų. Žinia apie onkologinę ligą smogė tarsi žaibas iš giedro dangaus ir tapo tarsi „vyšnia ant torto“ moters gyvenime:
„Pirmosios mintys buvo, kad jau viskas – gyvenimas baigėsi ir niekas nebeteko prasmės. Pati jaučiausi lyg manęs jau nebėra ir prireikė kelių dienų, kad atsitokėčiau.
Turbūt sunkiausia ir buvo susitaikyti. Priimti tą ligą. Atrodo, kad gyveni, viskas gražu, puoselėji savo svajones ir galvoji apie ateitį, o liga štai liepia sustoti ir priimti visą realybę“.
Pirmosios dienos po diagnozės išgirdimo ėjo lyg pro miglą, tačiau A. Kapočiūtė iškart tvirtai nusprendė neeksperimentuoti ir pasirinkti tradicinį gydymą:
„Aš visiškai pasitikėjau gydytojais. Prieš patekdama į Santarų klinikas, netgi girdėjau klausimą, kada dar turėčiau galimybę būti prižiūrima geriausių šalies gydytojų, tad tikrai jais pasiklioviau“.
Dizainerė atvirauja, kad ligoninėje iš tiesų buvo labai sudėtinga ir iš pradžių nenorėjo važiuoti gultis į palatą – tikėjosi, kad užteks ir apsilankymų pas gydytojus, tačiau to išvengti nepavyko.
„Gyvenimas ten karantino laikotarpiu tikrai kitoks – gydytojai išsigandę, pacientai išsigandę. Girdėjau ir ne vieną atvejį, kai ligonio sveikatai ir pakenkė ta baimė, nes nesikreipė į gydytojus laiku“, – pasakoja ji.
Tikėjosi, kad bus blogiau
A. Kapočiūtė sako, kad pati buvo ne kartą girdėjusi, kaip sunku ištverti chemoterapiją – tai jai sakė ir gydytojai, ir ligą išgyvenę žmonės, tačiau tikėdamasi blogiausio, jo nesulaukė. Jai chemoterapija netampa pačiu didžiausiu gyvenimo košmaru:
„Atvirai pasakius, daug girdėjau, kad labai sunku ištverti chemoterapiją ir savijauta būna siaubinga, aš buvau pasiruošus pačiam blogiausiam, tačiau man taip nebuvo. Nebuvo taip blogai, kaip tikėjausi, bet, žinoma, silpna, pykina, iš lovos keltis nesinori... Tačiau viskas praeina po savaitės ir pakilus ant kojų lauki kitų etapų“, – šypteli moteris.
Nuo pat pirmųjų ligos dienų A. Kapočiūtė nė nesistengė slėpti savo ligos nuo artimųjų. Dizainerės sesuo jai pasiūlė pagalvoti ir apie testamento sudarymą, nes jai, kaip ir daugeliui, ši diagnozė asocijavosi su mirtimi.
„Aš ir pati galvojau, kad tai jau gyvenimo pabaiga. Tikriausiai natūralu, kad artimas žmogus pasiūlė apie tai pagalvoti. Iš pradžių pagalvojau, kad man nieko nereikia, kam čia kreiptis į notarus, nes manau, kad pagal įstatymus tas turtas ir būtų teisingai paskirstytas. Be to, ne tiek daug jo ir yra (šypteli). Teko pagalvoti, permąsčiau ar tikrai reikia – vis dar nesikreipiau“, – sako ji.
Sunkiausia – atsisveikinti su plaukais
Tačiau bene sunkiausiu ligos išbandymu tapo atsisveikinimas su plaukais:
„Tam ir ruošiausi, ir iš aplinkinių girdėjau daug patarimų. Vieni sakė, kad nesiskusčiau plaukų, nes jų mamai taip ir nenuslinko plaukai. Kiti sakė, kad būtinai nusikirpk, kai pradės slinkti plaukai.
Pati šokinėjau nuo vienos iki kitos minties, kol galiausiai sulaukusi dienos, kada plaukai ėmė stipriai slinkti, su draugo plaukų skutimo mašinėle pati apsiskutau plaukus. Teko priimti save tokią, kokia esu. Buvo tikrai sunku“.
Susitaikymas su liga, A. Kapočiūtei atėjo gal po kelių dienų ar savaičių, kai suprato, kad reikia džiaugtis kiekviena diena. Moteris suprato, kad šioje situacijoje nieko negalima pakeisti, todėl neverta dabar dėl to savęs gailėti:
„Kaip bebūtų keista, nei karta nekilo klausimas „kodėl aš?“, dažniau susimąstydavau „kodėl ne aš?“. Tikrai nelinkiu niekam kitam blogo ir chemoterapijos dienos centre matau daug žmonių su panašia diagnoze ir klausiu, kodėl liga užpuolė juos“.
Norėjo pasidalinti jausmais
A. Kapočiūtė nusprendė neslėpti savo jausmų ligos metu ir pradėjo rašyti internetinį dienoraštį „Jokių bet“.
„Turbūt tas pats gyvenimo prasmės ieškojimas pastūmėjo jį rašyti, nes prieš tai dirbau ganėtinai gražų darbą ir netekus darbo, sveikatos, norėjosi surasti naują prasmę ir garsiai išsakyti savo jausmus. Iš pradžių pradėjau rašyti sau, o vėliau nusprendžiau savo mintimis pasidalinti ir su kitais“, – pasakoja ji.
Jos įrašai sulaukė labai daug palaikymo – žmonės dėkojo už jos drąsą ir atvirumą.
„Palaikymas reiškia labai daug, nes iš pradžių, nors ir dalijausi dėl savęs, nes norėjau garsiai išsakyti pasauliui, kad man skauda ir nenorėjau to laikyti savo viduje. Skaitydama komentarus, pamačiau, kad yra žmonės, kurie tikrai dėkoja, kad dalinuosi savo patirtimi.
Man labai gaila, kad patys sergantys nusprendė tylėti ir nekalbėti apie savo ligą, arba net artimieji juos skatino pasilikti viską savyje, nes jiems buvo gėda, kad serga. Man buvo labai gaila apie tai skaityti“, – jautriai sako ji.
Šiuo metu A. Kapočiūtė jaučiasi visai neblogai ir sako, kad įsitikino, kad savijauta labiausiai priklauso nuo jos pačios minčių:
„Jeigu įsisuku į kasdieninę veiklą, tai ir nieko neskauda, jaučiuosi gerai. O kartais būna tokių dienų, kad šiek tiek suskausta ir išsigąstu, pradedu galvoti apie tai, ko nėra. Tada atrodo, kad ir prasčiau jaučiuosi.
Tokie amerikietiški kalneliai – vieną dieną geriau, vieną prasčiau. Tačiau tai labai dažnai susiję su mintimis – pati pastebėjau, kad kartais galima įsikalbėti, kad jautiesi blogiau nei iš tiesų“.
