Paklausus Ritos, kaip kilo idėja įsigyti seną sodybą ir pabėgti iš miesto šurmulio, moteris papasakojo visą istoriją:
„Gyvenome Vilniuje, 3 kambarių bute, tačiau vienas kambarys mums nepriklausė, o pats butas priklausė savivaldybei. Taip jau buvo nuo tarybinių laikų. Ir tas vienas kambarys visada būdavo nuomojamas. Nuomininkai nuolat keisdavosi, jiems nerūpėdavo tvarka, higiena.
Kadangi turėjau mažamečių vaikų, viską valydavau aš, o ten buvo ir bendra virtuvė, dušas. Vienu metu pasakiau vyrui, kad man viskas nusibodo, noriu iš čia išeiti, turėti savo erdvę.“
Pora savo rankomis atnaujino seną sodybą
Tuomet Ritai vyras pasiūlė išeitį – gyventi tėvų name kartu su jo broliu ir šeima, tačiau kitame aukšte, bet moteris šio pasiūlymo atsisakė, mat nenorėjo ir vėl dalintis virtuve bei kitais kambariais.
Tuomet Rita pradėjo naršyti internete, žiūrėti skelbimus ir už jos akių užkliuvo namas, kuris buvo parduodamas jos vyro gimtinėje Panemunėlio geležinkelio stotyje.
Nieko nelaukdami jie nulėkė apžiūrėti namo ir įsimylėjo jį iš pirmo žvilgsnio. Tai buvo senas, 1970 metų namas. Ne naujos statybos, tačiau gyventi ten jau buvo galima iš karto. – „Taip po truputį ir kūrėme savo lizdą tokį, kokio mes norime.“
Taigi, nusipirkę seną sodybą, sutuoktiniai ten savo lizdelį kuria jau 7 metus. Vidų, kol kas, paliko tokį, koks jis ir buvo, tačiau visiškai atnaujino namo išorę.
„Visą namą renovavo mano vyras, savo rankomis. Žinoma, padėjo ir vaikas, klausėme ir kitų žmonių patarimų, kaip viską geriau daryti, tačiau visa namo išorė pasikeitė. Liko tik sienos.
Planavome palikti ir langus, tačiau pradėję renovuoti pamatėme, kad jie yra supuvę. Vyras pakeitė stogą, pasidarėme terasą, sujungtą kartu su namu, iš naujo apkalėme sienas“, – papasakojo Rita.
Išleido daugiau nei 20 tūkstančių
Paklaustas apie tai, kas renovuojant namą buvo sunkiausia, Ritos vyras nė negalvodamas atsako, jog jam niekas nebuvo sunku, mat yra gimęs ir užaugęs kaime, todėl tokie darbai jam nuostabos visiškai nebekelia, o pasiteiravus dėl to, kiek pinigų atsiėjo renovacija, vyras įvardina, jog už viską paklojo daugiau nei 20 tūkstančių eurų.
Kadangi Rita su vyru išbandė tiek gyvenimą pačioje Lietuvos sostinės širdyje, tiek jau ilgą laiką gyvena ramioje sodyboje, moteris pokalbio metu gurkšnodama kavą terasoje, gamtos apsuptyje drąsiai teigia, jog gyvenimas sodyboje neturi nė vieno minuso.
„Sėdžiu terasoje, geriu kavą, paukščiai čiulba, o prieš akis matau krūvą gėlių, kabančias kriaušes. Esu girdėjusi komentarų, jog keliai nevalomi, tačiau viskas čia yra valoma, teises turime visi, iki artimiausio miesto Rokiškio vos 15 kilometrų, o iki Kupiškio – 30 kilometrų.
Miestelyje yra 2 parduotuvės – viskas yra pasiekiama ranka. Nuvažiuojame 2 kartus per savaitę į miesto parduotuvę, o ko pritrūksta perkame vietinėse arba kaimynai važiuodami į miestą nuperka.
Tikrai, jokių minusų, ypač vasarą. Išeini į kiemą – pilna uogų, obuolių, grynas oras, ramu. Gyvendami Vilniuje prabusdavome nuo sirenų kaukimo, nes netoliese buvo gaisrinė bei policijos komisariatas, todėl garsai nesiliaudavo ištisą parą, o kur dar troleibusai. Čia mes užmiegame ir atsibundame su paukščiukų čiulbėjimu“, – su meile pasakoja Rita.
Bandė užsiauginti vištų
Moteris atskleidžia, kad žiemą čia ne ką blogiau – jei šalta, namus pasišildo tiek, kiek nori. Rita kaip pavyzdį pateikė savo dukros, gyvenančios Vilniuje skundus:
„Dukra skambina lapkričio mėnesį, jog šalta, kad dar neįjungia šildymo, o mes namuose vaikštome trumpomis rankovėmis. Kiek nori – tiek prisišildai.“
Kaip jau minėjo anksčiau, Rita su vyru savo sodyboje augina įvairiausių skanėstų: uogų, braškių, šilauogių, pomidorų, agurkų, svogūnų, įvairių žalumynų. Nesisekė tik užsiauginti bulvių, tačiau jų nusiperka parduotuvėje.
Vos atsikraustę į naujuosius namus, sutuoktiniai bandė užsiauginti ir vištų, tačiau suprato, kad kiaušiniai yra aukso vertės:
„Sugalvojome, kad norime turėti savo kiaušinių. Nusipirkome vištų, tačiau paskaičiavome, kad daug pigiau yra nusipirkti kiaušinių iš kaimynų už du eurus. Kiaušinių būdavo daug, jų nėra kur dėti, nes visi aplinkui turi savo.
Vištų išlaikymas reikalauja ir daug pinigų, ir darbo. Grūdų maišas kainuodavo 15 eurų, kurio užtekdavo vos savaitei, todėl nusprendėme, kad jokių gyvūnų neauginsime.“
Užbaigdama Rita palinkėjo visiems, kurie svarsto perkelti savo gyvenimą iš miesto į sodą – imtis šio sumanymo, nes nėra nieko vertingiau už visišką ramybę.