Taip, neneigsiu, aš draugauju su vedusiu vyru. Santykius mezgame jau gerus penkerius metus, o tai, kad jis turi žmoną ir du vaikus manęs visiškai netrikdo.
Žinau, koks jis yra nelaimingas šeimoje. Taip, jis padarė gyvenimo klaidą vesdamas netinkamą moterį, tačiau ar jis nenusipelno būti laimingas? Neardydami jo šeimos mes kartu gyvename savo sukurtoje pasakoje. Jis – brangiausia, ką turiu. O aš jam – didžiausias turtas.
Bent jau taip maniau iki vakar vakaro.
Artėjant šventėms, žinau, kad Paulius visada perka kalėdines dovanas labai anksti. Man nei karto nebuvo pavykę jų rasti anksčiau laiko, tačiau šį kartą kortos sukrito taip, kad jo žmonai su vaikais išvažiavus pas Pauliaus uošvienę, mes atsidūrėme jo name.
Šiame name būname retai, man nepatinka jausti kitos moters kvapą, bet pernakvoti čia sutikau vedama smalsumo. Be galo norėjosi paieškoti, ką gi mano mylimasis man nupirko prieš šias Kalėdas.
Nuėjusi į jo darbo kambarį ir atidariusi vieną iš stalčių radau dėžutę su mano vardu. Atidariusi ją, pamačiau auksinį pakabutį su širdele. Pagalvojau – „Miela“.
Su šypsena veide jau norėjau sugrįžti į kambarį, kai akis užkliuvo už dar vienos dėžutės padėtos šalia. Puikiai žinojau vardą, kuris buvo užrašytas ant jos. Tai Pauliaus žmonos vardas.
Atidariusi jos dėžutę, pamačiau raktelius nuo naujo prabangaus automobilio. Tada man ir toptelėjo:
Palaukite, tai jeigu tu esi nelaimingas su savo žmona, kodėl šventėms perki automobilį jai, o man tik auksinį pakabutį? Nejaugi mes, moterys, kurios yra ištikimos ir atsidavusios savo vedusiems mylimiesiems neturime būti lepinamos ir prižiūrimos daug daugiau nei žmonos? Mums nereikia kažkokių antraeilių dovanų, mes esame jūsų didžiausias turtas, todėl ir dovanų norime atitinkamų.
Moterys, nebūkite naivios ir prieš šventes įsitikinkite, kad gausite tikrai tokią dovaną, kokios esate vertos. Patariu iš širdies.
Autorė: skaitytoja Rimantė
