Šventinius jubiliejaus planus pakoregavo šalyje vis dar besitęsiantis karantinas, todėl svečiai į Dotnuvos slaugos namus pasveikinti mielosios Veronikos atvykti negalėjo.
Vis tik tokios garbingos bei apvalios sukakties be, nors ir kuklių, tačiau bet kokiu atveju iškilmių praleisti neįmanoma. Dotnuvos slaugos namų direktorė Irena Staliorienė drauge su įstaigos kolektyvu didžiąją dieną – balandžio 10-ąją – Veroniką apipylė ypatingu dėmesiu: širdingai sudainavo „Ilgiausių metų“, įteikė salono „Gėlių kraitė“ specialiai sukurtą puokštę ir perdavė rajono mero Valentino Tamulio sveikinimą bei dovanėlę.
„Jubiliejų ir šventę ponia Veronika sutiko labai ramia širdimi ir mums visiems palinkėjo gyventi tiek, kiek lemta“, – atskleidė I. Staliorienė.
Įdomi detalė! Pagal Grigaliaus kalendorių, nekeliamaisiais metais balandžio 10-oji yra 100-a metų diena. Kaip simboliška 100-ąją metų dieną sutikti ir savo šimtmetį! Tiesa, 2020-tieji pasitaikė keliamieji metai, tad šiemet balandžio 10-oji yra 101-a metų diena. Galbūt tai likimo užuomina, jog ponia Veronika su gėlėmis bei dainomis būtinai švęs ir šią sukaktį? To jai nuoširdžiausiai linkime.
Nepanaši į 100-metę
Pasak Dotnuvos slaugos namų direktorės I. Staliorienės, ponia Veronika visiškai nepanaši į 100-metę nei išvaizda, nei žvaliu protu, nei šalies ir pasaulio įvykius fiksuojančia aštria atmintimi.
Turiu paliudyti, jog tai išties tiesa! Žvelgdama į jubiliatę, jai skirčiau keliomis dešimtimis metų mažiau. Šviesaus veido, pilna energijos ir ūpo močiutė atrodo gerokai jaunesnė.
„Būtent todėl ir sakau, kad poniai Veronikai TIK šimtas, – šypsosi I. Staliorienė. – Sukaktuvininkė šį jubiliejų vertina ramiai ir sako: „Dievas tiek davė.“
Labai džiugu, jog ponia Veronika iki šiol nepraranda smalsumo. Ji kruopščiai seka visas naujienas, žino šių dienų aktualijas apie kylančias kainas ir nedorėlį koronavirusą. Gerbiama Veronika turi tik vieną bėdą. „Sąnariukų skystis baigiasi“, – guodžiasi mums ji.“
Pase – 100 metų, o širdyje..?
Ar norėtų ir pajėgtų sulaukti 100 metų, ponia Veronika sako niekada nesvarsčiusi ir į šiuos Dievo planus nosies nekišusi.
„Viskas Dievo valioje“, – spinduliuodama ramybe bei išmintimi taria jubiliatė ir paprašyta paskaičiuoja, kad ji greičiausiai pirma savo giminėje, sulaukusi tokios apvalios sukakties.
„O kokio amžiaus, Veronika, jaučiatės širdyje?“ – pasmalsauju. „Širdis plaka, vadinasi, esu gyva, – šypsosi pašnekovė. – O pačios širdies niekad ir neklausiau, kiek jai metų… Gal ji jaunesnė?“
Ilgaamžiškumo paslaptis – darbas
Sulaukti 100-mečio pasvajoja ne vienas šiuolaikinis žmogus. Tad visiems, kurie yra bent kartą apie tai susimąstę, štai ponios Veronikos ilgaamžiškumo receptas.
„Darbas ir tik darbas, – tvirtai sako ji ir pataria, kuo mažiau tinginiauti. – Nuo septynerių metų dirbau, padėdavau tėvams. Kadangi gyvenome kaime, darbų buvo įvairiausių.
Atėjus vakarui, sėsdavau verpti, o kai visi užmigdavo, prie žibalinės lempos skaitydavau. Kad galėtumėte palyginti, atskleisiu: žibalas tada kainavo 35 kapeikas, o 10 kiaušinių – 50 kapeikų.“
Išdainuotos dainos ir sušokti šokiai
Veronika kilusi iš Pernaravos krašto, šeimoje augo drauge su vienu broliu. Jaunystėje daug šoko ir dainavo. Vėliau sukūrė šeimą. Vyras dirbo Kelių valdyboje. „Ten, kur smalą verda“, – trumpai paaiškina Veronika, o jos pačios rūpestis buvo namų ūkis.
Kaip sunkiausius visų 100-to gyvenimo metų momentus, pašnekovė įvardija karo ir pokario metą, o su didžiausiu džiaugsmu Veronika vis mena kadaise išdainuotas dainas ir sušoktus šokius – tada, kai žydėjo jaunystė ir jai tebuvo 18–19 metų, o sielos neliūdino karo siaubas bei negandos.
Ir šiandien pašnekovė prisimena išmoktus eilėraščius, kuriuos mielai deklamuoja Dotnuvos slaugos namų darbuotojams, nepamiršdama nė vieno žodžio. Štai ir gimtadienio rytą įstaigos kolektyvą jubiliatė pradžiugino mintinai padeklamavusi Lietuvos himną ir Maironio „Trakų pilį“.
Te žmogus žmogui būna draugas
Ponia Veronika džiaugiasi kiekviena gyvenimo jai atseikėta diena. Dotnuvos slaugos namuose apgaubta įstaigos darbuotojų dėmesiu ji gyvena beveik trejus metus.
Senjorė atvirauja: „Man čia gyventi gera: esu sočiai pavalgiusi, išsimaudžiusi, turiu minkštą lovą, skaitau laikraščius, o ko daugiau reikia?“
Pokalbio pabaigai paprašau, kad jubiliatė pasidalytų savo gyvenimiška išmintimi.
„Gerbiama Veronika, šiuolaikiniai žmonės vertybių turi įvairiausių: vieniems rūpi artimųjų gerovė, antriems – aukštos pareigos, tretiems – materialiosios gerybės. O ką gyvenime turėtume vertinti labiausiai?“ – teiraujuosi.
„Norėčiau palinkėti kiekvienam būti tikru žmogumi. Tegul žmogus žmogui būna draugas ir vienas kito neguldo ant menčių“, – mintimis pasidalija pašnekovė.
Buvo ir anksčiau
Ponia Veronika – jau ne pirma Dotnuvos slaugos namų gyventoja, čia sutikusi 100-ąjį gimtadienį. Triženklis jubiliejus įstaigoje švęstas ir 2014-aisiais.
Artimiausiais metais Dotnuvos slaugos namuose 100-mečio sukakčių nebus. Be Veronikos, vyriausiai įstaigoje gyvenančiai senjorei šiuo metu yra 95-eri, o dar keturioms damoms – šiek tiek per 90 metų.
Akvilė KUPČINSKAITĖ
