Nors nemažai žmonių vis dar įsivaizduoja, kad kineziterapeutas yra tas specialistas, kuris tik padeda padaryti mankštą, pašnekovė pabrėžė, kad tuo apsiriboti negalima. Biomedicinos mokslų daktarė, funkcinės medicinos klinikos vyriausioji kineziterapeutė pasakojo pati ilgai buvusi tradicinės medicinos atstovė – kad ir žinojusi, jog kažkiek įtakos gali turėti emocijos, bet vis tiek grįždavo prie minties, kad viską galima padaryti mokslu grįsta praktika.
„15 metų pati dirbau tik kaip kineziterapeutė, įtikėjusi, kad viską galima padaryti pratimais. Tikrai buvau sėkminga kineziterapeutė, turėjau labai daug sėkmingų istorijų. Bet kuo toliau, tuo labiau susidurdavai su tuo, kad tie algoritmai, kuriuos taikai visiems, veikia ne visiems. Ir tada pradėjo kilti klausimų, kas tam dar gali turėti įtakos.
Kuo toliau, tuo labiau supratau, kad esame unikalūs, individualūs asmenys, vieni į [taikomas priemones reaguoja] greičiau, kiti – lėčiau, vieniems jų reikia daugiau, kitiems – mažiau. Iškilus tokiems klausimams, kas tam dar gali turėti įtakos, ėmiausi mokytis psichokineziologijos, kas yra sąsaja su mūsų emocijomis ir judesiu, su elgesio stereotipais. Taip pat pradėjau mokytis taikomosios kineziologijos, kuri atvėrė suvokimą, kaip biochemija gali turėti įtakos žmogaus griaučių-raumenų sistemai, kaip tam emocijos gali turėti įtakos“, – kalbėjo ji „Žinių radijo“ laidoje „Sveikatos laikas“.
Vienam tas pats pratimas veikia, o kitam – ne
B. Zachovajevienė pasakojo, kad kiekvienas žmogaus, nors atitinka tam tikrus standartus, turi ir individualių nukrypimų nuo normos.
„Tačiau ir jie yra norma. Tad ir bendrai bazines žinias galime taikyti visiems, bet priėjimas prie kiekvieno žmogaus yra individualus. Gydytojams labai sunku tą suprasti, nes jie mokosi negyvo žmogaus anatomiją, mes to iš pradžių irgi mokomės, o toliau tas žinias integruojame į gyvą žmogų.
Ir čia atsiveria labai daug neaiškumo ir klausimų – kodėl vienam tai suveikė, o kitam – ne? Kodėl vienam pratimas suveikė stebuklingai, o kitam su tokia pačia diagnoze, tokiu pačiu vaizdiniu aprašymu, visiškai neveikia. Tą labai įdomu stebėti ir dirbti su tuo“, – pastebėjo specialistė.
Jos aiškinimu, dabar besimokydami kineziterapeutai mokosi žiūrėti į žmogų ne vien kaip į struktūrą, bet ir emocinę, biocheminę sudedamąsias dalis, kas daro didelę įtaką mūsų griaučių-raumenų sistemai ir ypač veikia minkštuosius audinius.
„Į organizmo pH, rūgštinės ir šarminės terpės pusiausvyrą labai jautriai reaguoja visi minkštieji audiniai – tiek susitraukiantys, tiek nesusitraukiantys. Mūsų kūnas iš esmės susideda iš dviejų struktūrų – minkštosios ir kietosios, o toliau, kas viskas vyksta, yra gyva ir kintama“, – dėstė kineziterapeutė.
Skausmas – jau SOS signalas
Pasak pašnekovės, bet koks organizmo išsiderinimas pirmiausia pasireiškia skausmais – jau SOS signalais.
„Kodėl jis išsiderina? Todėl, kad mūsų organizmas kiekvieną minutę turi turėti resursų adaptuotis. Organizmas privalo adaptuotis prie to, ką valgome, geriame, kokia aplinka mus supa, su kokiais kolegomis susitinkame, kokios jų nuotaikos.
Liga arba simptomai atsiranda tada, kada mūsų organizmas dėl kažkokių priežasčių nesugebėjo prie kažkokios situacijos adaptuotis. Kodėl taip įvyksta? Jau paminėjau tris sudedamąsias dalis – mūsų visa sveikata telpa į sveikatos trikampį: siaurąjį – tai yra struktūra, biochemija ir emocijos arba psichoemocija, ir platųjį trikampį – tai yra fizinė, emocinė ir socialinė sveikata“, – dėstė B. Zachovajevienė.
Organizmas privalo adaptuotis prie to, ką valgome, geriame, kokia aplinka mus supa, su kokiais kolegomis susitinkame, kokios jų nuotaikos. Liga arba simptomai atsiranda tada, kada mūsų organizmas dėl kažkokių priežasčių nesugebėjo prie kažkokios situacijos adaptuotis.
Jos aiškinimu, specialistai daugiausiai orientuojasi į tą siaurą trikampį, kuris integruojasi į platesnį: „Ir mūsų, kaip specialistų, ne tik kineziterapeutų, bet ir papildomos ir alternatyvios medicinos, taikomosios kineziologijos, osteopatijos, kitų sričių specialistų, žmogus vertinamas kaip visuma.
Žiūrime ne tik į sąnarį kaip struktūrą, bet kodėl yra to sąnario disbalansas: ar tai yra tik raumenys, ar tai – biocheminiai procesai, dėl ko mūsų minkštieji audiniai prie šarminės terpės tampa dar labiau silpnesni, prie rūgštinės – atsiduria hypertonuse.
Kokia tuo metu yra paciento emocinė būklė – jei vienas ateina pilnas jėgų, turintis hipertonus, jei kitam kažkas nepavyko, ką betestuotume, randame hipotunusą. Ir specialistui čia labai sudėtingas uždavinys nustatyti prioritetą, kur įvyko pirminis pažeidimas. Nes tas trikampis yra lygiakraštis – pakitimas bet kokioje struktūroje, sutrikimas bet kokioje cheminėje ląstelėje arba pažeidimas emociniame lygmenyje gali visas kraštines paveikti lygiavertiškai.“
Žiūri į organizmo visumą
Pašnekovė pasakojo, kad jos pagrindinis darbo ir tyrimo instrumentas yra žmogaus raumuo ir jo pastovi sąsaja su centrine nervų sistema.
„Per raumenų tonusą vertiname, kur yra pažeidimas, kadangi visi vidaus organai turi visceromotorinius ryšius, ką labai dažnai tenka priminti gydytojams. Visceromotoriniai ryšiai – tai yra organų ryšys su griaučių-raumenų sistema tam tikru specifiniu raumeniu.
Žinodami klasikinį raumenų testavimą, galime vertinti, kaip „gyvena“ vidaus organai, jų struktūra ir naudodami tam tikrus provokacinius dirgiklius žiūrime, kaip reaguoja centrinė nervų sistema.
Ta provokacija gali būti tiek biocheminė, tiek emocinė, tiek struktūrinė – paliečiant, papalpuojant, pastimuliuojant, padirginant – išprovokuojant vegetacinės sistemos reakcijas žiūrime, kaip reaguoja mūsų kūnas kaip visuma – ne atskiri kūno segmentai“, – aiškino B. Zachovajevienė.
Moko kūną prisitaikyti prie nepalankių aplinkybių
Ji pasakojo, kad pacientai pas specialistus ateina ne tik malšinti skausmo, bet ir praplėsti galimybes, kaip padėti savo organizmui prisitaikyti prie jam nepalankių aplinkybių:
„Kineziterapeutų tikslas yra padaryti taip, kad žmogus gebėtų bet kur, bet kaip – iš esmės esant bet kokioms sąlygoms sėsti, stovėti. Nes mes ne visada turime patogias kėdes, lovas, patogias sėdynes važiuojant autobusu, troleibusu.
Ir daug žmonių sako, kad netinkamai pasėdėjus atsirado skausmas. Tai mūsų tikslas padaryti organizmo galimybes padaryti tokias, kad trumpam laikui – valandai, dviem, galbūt penkioms – išmokyti arba priversti jį dirbti, kad bet koks diskomfortas ar išėjimas iš komforto zonos nesukeltų skausmo.“
Pasak specialistės, juk daugelis žino, kad esant stuburo išvaržai nerekomenduojama ilgai sėdėti.
„Ir pasakykite tai žmogui, kuris atidirbo 20 ar 30 metų sėdimą darbą, kad toliau negali jo tęsti, nes sėdėjimas yra jo priešas. Mūsų tikslas padaryti taip, kad jis sėdint žinotų, ką galėtų padaryti arba kokias pertraukėles daryti, kad jo sėdėjimas būtų kokybiškas ir jis atidirbtų visą darbo dieną be ryškesnių simptomų. Arba padirbęs visą sėdimo darbo dieną žinotų, ką gali padaryti, kad kitądien vėl galėtų sėdėti tas pačias 8, 10 ar 12 valandų, priklausomai nuo to, kokios yra darbo valandos“, – pastebėjo pašnekovė.
„Aš nesutvertas sportui“
B. Zachovajevienė pasakojo, kad sulaukia įvairaus amžiaus ir įpročių pacientų, kurie skundžiasi skausmais.
„Jie būna visokio amžiaus, visokio fizinio aktyvumo, visokių mitybos įpročių – nuo sveikuolių iki valgančių bet ką ir bet kur. Dar kartą sakau – skausmas yra signalas, kad organizmo sistema kažkuriuo momentu nesugebėjo adaptuotis ir prisitaikyti prie to, kokie dirgikliai veikia mūsų kūną. Tad su vienais reikia įdėti daugiau įdirbio, kitiems užtenka tik kelių paaiškinimų, kur ir kodėl organizmas nesugebėjo adaptuotis“, – konstatavo ji.
Vis tik kineziterapeutė akcentavo, kad norint kažką pakeisti 90 proc. yra paties žmogaus darbas, o tik 10 proc. tenka specialisto žinioms, gebėjimams ir praktikai, paskatinimui ir patarimui, ką ir kaip žmogus turėtų daryti:
„Kartais tenka pasakyti, kad nuo šiandien jums reikės mažinti sėdėjimo laiko tarpą ir didinti judėjimą – bent laikinai tam, kol mes sutvarkysime ar padėsime jūsų organizmą grąžinti į tas adaptacines prisitaikymo ribas ar galimybes.
Didele dalimi mums tenka rekomenduoti keisti žmogaus gyvenimo būdą ir mes turime labai daug darboholikų ar kurie pasako: „Aš nesutvertas sportui“. Tai sportas ir fizinis aktyvumas, judėjimas yra du skirtingi dalykai. Šiandien galiu pasakyti, kad profesionalus sportas nelygu sveikata.
Ateina žmonių, kurie nieko nenusiteikę keisti ir sako: „Dirbkit už mane, o aš jums mokėsiu pinigus“. Tai ne, taip neįdomu. Tada jie ieško tų žmonių, kurie už juos dirba, miega, valgo, priima stresus ir sprendimus. Aišku, tai irgi vyksta laikinai, tokie žmonės ieško daug specialistų, bet ir randa.“
Šiandien žmonės pasidarė silpnesni?
Paklausta, ar šiandien žmonės išties pasidarė silpnesni, mat atrodo, kad anksčiau tiek besiskundžiančių skausmu nebuvo, pašnekovė konstatavo, kad laikas išties pasikeitė.
„Adaptacinės galimybės su amžiumi silpnėja ir iššūkiai, su kuriais šiomis dienomis tenka susidurti jauniems žmonėms, tikiu, kuo toliau, tuo jų bus daugiau. Anksčiau mes neturėjime tokių galimybių, todėl adaptacijos reikia didesnės.
Būtina mokėti atstatyti tuos resursus, tą padaryti labai sudėtinga, bet tai priklauso nuo mūsų kiekvieno noro gyventi ilgai ir kokybiškai.
Mes neturėjome tiek maisto produktų, tiek gamintojų, dėl to ir adaptuotis prie jų buvo daug lengviau nei dabar tiek emocine, tiek vadinama biochemine, tiek fizine prasme. Matome labai daug sporto klubų, fizinio aktyvumo rūšių, veiklų ir dažnai žmogus pasimeta, kas tinka.
Sakome, kad laikas greičiau sukasi, tai ne laikas greičiau sukasi, o mes pradedame lėtėti. O vaikai, jų patirtys, lyginant, ką mes galėjome patirti būdami jų amžiaus, turėjome daug mažiau. Todėl jie už mus yra daug protingesni, bet jų adaptacijos resursai senka daug greičiau, nes aplinka, įvairovė reikalauja labai daug adaptacijos“, – šiandienos iššūkius komentavo ji.
Kaip organizmo resursų neišeikvoti anksčiau laiko?
Pasiteiravus, ar turėdami visas galimybes gyventi ilgiau tų resursų neišeikvosime anksčiau laiko, B. Zachovajevienė konstatavo, kad nieko savo gyvenime nekeičiant „išsitaškyti“ galima labai greitai.
„Tikiu, kad tas gyvenimo amžiaus limitas tikrai jaunės. Būtina mokėti atstatyti tuos resursus, tą padaryti labai sudėtinga, bet tai priklauso nuo mūsų kiekvieno noro gyventi ilgai ir kokybiškai. Šiandien savęs neįsivaizduojame be telefono, dėl to, kad pasaulis pasikeitė.
Bet paros, savaitės, mėnesių, metų bėgyje turėti tam tikrus savęs „išjungimus“ iš socialinių medijų, to informacijos srauto ir mokėti atsipalaiduoti. Ir gerai žinoma 8-8-8 valandų formulė vis dėlto išlieka. Aišku, į tas 8 darbo valandas tilpti per daug sunku, nes mes gauname per daug srauto ir pasakyti „stop“ yra sudėtinga. Bet kartais galime dirbti ir 12 ar 14 valandų, bet likusias poilsiui skirtas valandas turėtume praleisti labai kokybiškai“, – pastebėjo ji.
Pašnekovė kartu neslėpė, kad pati esanti iš tų, kurią daug kas vadina darboholike. „Bet aš savęs klausiu – ar prabudusi ryte galiu labai greitai iššokti iš lovos? Tai yra atsakymas, kad mano miego kokybė buvo tikrai gera, jei neturiu versti savęs išlipti iš lovos. Klausi savęs, ar atbudus iš lovos noriu lėkti į darbą? Taip.
Ar padėjus galvą ant pagalvės vakare užmiegu per 5 minutes – ne dėl to, kad esu išsekusi, bet atėjo laikas miegui? Tad pagal tai vertinu, kad save labai gerai adaptuoju, nepaisant to, kad daug dirbu. Bet jau daug kam esu pasakiusi „stop“ ir matau, kad noriu daugiau poilsio nei darbo, nes ir mano amžius reikalauja daugiau resursų atsistatymui. Ir tas sugebėjimas pajauti, kas man yra naudinga ar žalinga, leidžia mums geriau adaptuotis paros bėgyje“, – kalbėjo B. Zachovajevienė.
