Gydytojas teigia, kad per ilgas panirimas į virtualų pasaulį vaikams nieko gero neatneša – dėl to tiek auga svoris, prastėja mityba, mažėja fizinis aktyvumas, veikiama jų psichika. Pašnekovas tiesiai šviesiai įspėja, kad atsakomybę dėl to turėtų prisiimti patys suaugusieji, kurie tingi užsiimti su vaiku ir pasirenka lengviausią kelią.
Kokios didžiausios vaikų sveikatos problemos? Kokio maisto neturėtų būti namuose? Kodėl svarbu atitraukti vaikus nuo ekranų? Apie visa tai – naujienų portalo tv3.lt pokalbis su vaikų gastroenterologu, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesoriumi dr. V. Urbonu.
Prieš naujus mokslo metus tėveliai užplūsta poliklinikas suskubę patikrinti vaikų sveikatą. Kas jums kaip gydytojui šiandien labiausiai kelia nerimą?
Turbūt didžiausia problema dabar yra naujųjų technologijų, tiksliau – įvairių ekranų, ne tik kompiuterio, bet ir išmaniųjų telefonų, televizoriaus, planšečių besaikis naudojimas. Ypač vasaros metu daugelis tėvų per daug leidžia naudotis šiomis priemonėmis. Tai paveikia tiek vaikų psichiką, tiek jie tampa mažiau fiziškai aktyvūs, tiek, kaip įprasta, pablogėja ir jų mityba. Tad būtent tai šiandien yra viena opiausių problemų – ne kažkokios lėtinės ar kitos ligos, alergijos.
Ir šiuo atveju tėvai, suaugusieji, gali daryti įtaką vaikų pasirinkimui, bet dažniausiai nueinama lengviausiu keliu. Tėvai sako, kad neturi laiko, įduoda ekraną viena ar kita forma, vaikas žaidžia su juo, atrodo, visiems ramu, visiems gerai, bet, kai to per daug, blogai. Yra aiškios taisyklės, rekomendacijos, kad iki dvejų metų vaikui nereikėtų naudotis planšetėmis, kompiuteriu, kitais ekranais. Vėliau galima kalbėti apie leidimą ekranais naudotis ne ilgiau vienos ar dviejų valandų ar net mažiau per parą.
Natūralu, kad vaikas vis tiek turi kažkiek susipažinti su tais ekranais, jie imlūs, labai greitai išmoksta. Kita vertus, jei vaikas visiškai nemato ekranų, nemanau, kad tai yra blogai, mes juk užaugome visiškai be to. Čia daugiau nebent reikia pagalvoti apie ateitį, kaip vaikas jausis tarp bendraamžių, kai kiti vaikai puikiai naudosis technologijomis. Aišku, to galima išmokti su laiku, nuo mažos vaikystės nespoksant į ekraną.
Taigi pasistengus tėvams atplėšti vaikus nuo ekranų pagerėtų daug kitų sveikatos rodiklių? Turite patarimą, kaip tą padaryti?
Vis pagalvoju, kad kai aš augau, ekranų nebuvo, kažkaip visi užaugo ir ypatingai didelio streso nebuvo. O dabar atsiranda problemos. Lygiai kaip ir kalbant apie nesveiką maistą, kartais juokas ima, kai pasiklausai tėvų. Jie sako, kad kokių 5–10 metų vaikas valgo tą ir tą, mėgsta nesveiką maistą, tai aš klausiu – negi jie patys eina į parduotuvę ir perka tą maistą? Tėvai priversti sutikti, kad tai jie nuperka. Atrodo, kalbiesi su protingu žmogumi, bet juk būna taip, kad pats žmogus perka, pats duoda, o paskui ateina pas daktarą verkdamas, kad vaikas valgo ne tai, ką reikia.
Demokratija, leisti vaikui pasirinkti, yra gerai, bet šiandien mes kiek per daug įpratome nuolaidžiauti. Vaikas, jo organizmas dar nėra tiek tobulas, kad pasirinktų tai, kas yra vien tik sveika. Juo labiau matome, kad esant tam tikroms ligoms, kai negalima valgyti konkrečių produktų, pavyzdžiui, kviečių, vaikai net dreba, kaip nori valgyti jų produktų, nors vėliau tik atsiranda problemos. Lygiai taip pat kaip ir su tam tikrais žaidimais – vaikas įtraukiamas, yra azartas, emocijos, bet visur reikia saiko.
Iš esmės tiek nuolaidžiavimas leidžiant valgyti nesveiką maistą, tiek besaikiai žaidimai prie ekranų – viskas vyksta dėl to, kad suaugusieji tingi užsiimti su vaikais. Pagrindinė problema – suaugusiojo tinginystė ir nenoras būti su vaiku. Sakau tėvams, kad jiems nebūtina sėsti žaisti su vaiku prie kompiuterio, bet tegu išeina pasivaikščioti, pažaisti lauke. Tada prasideda – neturiu laiko, turiu kitų veiklų. Suprantu, kad yra darbas, bet vaikas visgi yra svarbiausias dalykas. Turi būti išlaikytas balansas, nes dažniausiai tie, kurie panirę vien į darbus, praranda savo vaikus. Blogiausia būna, kai vaikai jau ateina su elgesio problemomis, įklimpę į narkomaniją ar kitas priklausomybes nerasdami šeimoje atsvaros, kai būna daug pinigų, bet nėra meilės.
Didesnį panirimą į ekranus galima sieti ir su pandemijos pasekmėmis? Kaip apskritai pakito vaikų sveikata, kai jie buvo mėnesių mėnesiais uždaryti namuose?
Vilniaus universitete mes net turime tokią mokslininkų grupę, sudarytą tiek iš Psichologijos instituto, tiek Pediatrijos centro, jau daugiau nei ketveri metai sprendžiame šias problemas, atliekame mokslinius tyrimus apie ekranų įtaką vaikų sveikatai, pradedant nuo pačių mažiausių. Ir ką mes matėme pandemijos, vaikų uždarymo namuose metu, vaikų būklė pablogėjo, ypač tų, kurie buvo rizikos grupėje – kurie jau iki tol turėjo problemų dėl mokymosi, jos dažniausiai tik paūmėjo, jei turėjo kažkokių sveikatos problemų, jos irgi dažniausiai tik pablogėjo.
„Turi būti išlaikytas balansas, nes dažniausiai tie, kurie panirę vien į darbus, praranda savo vaikus.“
Pirmoje vietoje ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje yra nutukimo problema. Atsirado vaikų, kurie turi ne tik antsvorį, bet jau ir nutukimą. Štai toks kuriozinis atvejis – mama atvedė 10–11 metų amžiaus berniuką, skundžiasi, kad jo pilvas padidėjo, išsigando, kad kažkas blogai, nes seneliui buvo diagnozuotas onkologinis susirgimas. Apžiūrėję vaiką matome, kad pilvas padidėjęs riebalų sąskaita. Jis per kokius keturis mėnesius priaugo aštuonis kilogramus, o tokiam vaikui tai yra labai daug. Taigi jis nutuko, o tėvai apie tai net nepagalvojo. Yra daug tokių atvejų, kai svoris vaikams padidėjo ir dėl to atsiranda daug problemų.
Aišku, ir regėjimo sutrikimai didelė problema, nes daug laiko praleidžiant prie ekranų akys pavargsta, ateityje šie vaikai turės daug problemų. Nereikia pamiršti ir emocinių problemų – atsirado daugiau nerimo, depresijos, socialinių kontaktų, bendravimo stoka labai neigiamai atsiliepė vaikams. Kai kuriems vaikams padažnėjo galvos skausmai, sutriko miego režimas. Be abejo, viso to negali absoliutinti, kai kuriems vaikams būklė net pagerėjo, pavyzdžiui, tiems, kurie gal buvo labiau nedrąsūs, intravertai, turėjo problemų mokykloje dėl patyčių ir panašiai. Jiems nėjimas į mokyklą kaip tik teigiamai suveikė. Bet imant vidurkį vis tik toks ilgas mokyklų uždarymas turėjo daugiau neigiamos įtakos.
Jau įprasta sakyti, kad nutukimas yra šio amžiaus rykštė. Tai – tik mažo fizinio aktyvumo ir netinkamos mitybos pasekmė?
Kalbant apie nutukimą, pirmoje vietoje vis tik yra mityba, antroje – fizinis aktyvumas. Karo metais, koncentracijos stovyklose nutukusiųjų nebuvo, nes žmonės neturėjo maisto. Be to, žmogus gali daug sportuoti, bet jei valgys bet ką, nereiškia, kad bus liesas. Galima pasižiūrėti į tuos pačius sportininkus, pavyzdžiui, sumo imtynininkus, kurie, nors daug sportuoja, yra nutukę, nes nutukimas visų pirma apibrėžiamas kaip riebalų kiekio padidėjimas organizme. Taigi viskas turi eiti kartu.
Trečioje vietoje yra šeima, aplinka, turi apskritai keistis šeimos požiūris į mitybą. Jokiu būdu negali būti taip, kad vaikui padėtos daržovės, o visi kiti valgo čipsus ar mėsainius, tai būtų sadizmas vaiko atžvilgiu. Tad tam turi pasišvęsti visa šeima. Tačiau neretai būna, kad visai šeimai ir būna neprošal pakeisti gyvenimo būdą, nes jie būna nutukę kaip ir vaikas.
Dar vienas pagalbos būdas – medikamentinis, bet šiandien nėra sukurtų gerų vaistų, jie kuriami kone kasmet vis nauji, bet nėra efektyvūs. Arba jie turi daug šalutinių reiškinių, arba yra neefektyvūs, o efektyvūs tik reklamoje. Ketvirtas būdas, kuris yra efektyvus, tai – chirurgija. Bet jis taikomas retai, kada yra labai ryškus nutukimas, daug jo sukeltų komplikacijų. Taigi mityba, mityba ir dar kartą mityba bei fizinis aktyvumas turi pačią didžiausią reikšmę.
Turite „auksinės dietos“ patarimą?
Nėra vienos auksinės dietos. Kažkada internete ieškodami skaičiavome, kad pateikiama net 50 dietų nutukimui gydyti. Tad išvada aiški – nėra vienos geros dietos, nes kitu atveju jos vienos ir užtektų. Dabar gi kone kiekvienas televizijos ekrane dažniau pasirodantis žmogus sukuria kokią nors savo dietą. Aišku, jei žmogus tiki, dirba, bet kuri dieta gali suveikti. Tačiau pagrindinis principas renkantis dietą – riboti riebaus maisto vartojimą ir lengvai pasisavinamų angliavandenių kiekį.
Ir dar šalia turi būti ne mažesnis nei valandos per dieną fizinis aktyvumas. Tai gali būti bet kas – tiek kapstymasis darže, tvarkymasis namuose, tiek ėjimas į sporto klubą. Svarbiausia, kad tai būtų pakankamas aktyvumas, ne tik lengvas pavaikščiojimas ar pastovėjimas išvedus šunį.
Nors minėjau, kad būti fiziškai aktyviam nekoreguojant dietos svoriui numesti nepakanka, sportavimo nauda bet kuriuo atveju yra akivaizdi, net jei ir nesiseka numesti svorio. Jei palygintume du nutukusius asmenis, kurių vienas sportuoja, o kitas – ne, tai tas, kuris sportuoja, net jei jų svoris vienodas, bus žymiai sveikesnis, turės mažiau komplikacijų, susijusių su nutukimu. Tik vėlgi fizinį aktyvumą reikia pasirinkti protingai, negali turint daug svorio imti aktyviai bėgioti, tada gali atsirasti ir sąnarių problemų, tada gal geriau kokį plaukimą pasirinkti, visur yra niuansų.
Dar viena epidemija – augantis sergamumas cukriniu diabetu, čia vėl kalta prasta mityba?
Ir taip, ir ne, nes cukrinis diabetas yra dviejų rūšių. Pirmojo tipo cukrinis diabetas yra autoimuninė liga, tai reiškia, kad, kaip ir sąnarių, skydliaukės autoimuninės ligų atveju, nežinome, kodėl jos atsiranda. Ir, deja, šių autoimuninių ligų daugėja. Kas blogiausia, kad pirmojo tipo cukriniu diabetu suserga vaikai, maži vaikai. Ir paprastai nei šeimoje būna kokių atvejų, nei vaikas būna nutukęs, liga nustatoma lyg iš giedro dangaus. Pirmojo tipo cukrinio diabeto atvejų daugėja visame pasaulyje, kodėl taip nutinka, mes nežinome. Kiek turi įtakos ekologija? Galbūt turi. Bet jei pažiūrėtume į Suomiją, kuri yra pakankamai išsivysčiusi, ekologiška šalis, jie turbūt ir pasaulyje pirmauja pagal pirmojo tipo cukrinio diabeto skaičius tarp vaikų. Tad klausimas, kodėl taip nutinka – suomės ir pakankamai ilgai maitina, ir aplinka gera, o tiek daug susirgimų. Bet tam neturi įtakos maistas, nežinome, kaip tai pakeisti.
Kitas variantas – antrojo tipo cukrinis diabetas, kada dažniausiai suserga nutukęs žmogus. Paprastai anksčiau šio tipo diabetu susirgdavo suaugusieji, bet kadangi daugėja nutukusių vaikų, ši liga vis dažniau neaplenkia ir jų. Kol kas tokių atvejų nedaug, bet jau yra. Ir tą galime pakeisti – mažinti nutukimo skaičius.
Daug ir ilgai kalbate su kolegomis, kokio maisto vengti ir kam teikti prioritetą, ar tai duoda kažkokius rezultatus?
Tikrai daugėja tų tėvų, kurie labai nuoširdžiai skaito įvairią medžiagą, tiek lietuvių, tiek kitomis kalbomis, kurie prisilaiko tų teisingų dietos rekomendacijų. Aišku, kita problema, kad internete gali rasti tiek teisingos, tiek klaidingos informacijos. Tai yra problema ir kartais matai, kaip kokie nors tinklalapiai rekomenduoja maistą, kuris neatrodo, kad yra sveikas ir geras. Taigi kartais sunku surasti patikimus šaltinius, kur gali perskaityti tinkamą informaciją. Bet yra įvairių draugijų rekomendacijos – Europos vaikų gastroenterologijos, hepatologijos ir mitybos draugija, kuri vienintelė Europoje išleidžia oficialias, moksliniais tyrimais paremtas rekomendacijas dėl vaikų maitinimo. PSO rekomendacijos kiek pasenusios, daugiau orientuotos į besivystančias šalis, teikia rekomendacijas, kad vaikai nemirtų iš bado.
Kur vis dar matote didžiausią blogybę – kokio maisto namuose šiukštu neturėtų būti?
Pirmiausia namie neturėtų būti šiukšlinio, perdirbto maisto kuris prisotintas tuščių kalorijų. Iš esmės šeimoje turėtų būti valgomas kuo natūralesnis maistas. Aišku, ekologiškas būtų dar geriau, bet jis ir brangiau kainuoja. Tačiau bet kuriuo atveju reikėtų pirkti gryną žuvį, mėsą, kiaušinius, kruopas ir iš jų gaminti maistą. Nevartoti čipsų, sausų pusryčių, ketčupų, majonezų, pusfabrikačių – žuvies pirštelių, maltinukų – viso to, kas yra pagaminta ne namuose.
„Čia galima prisiminti pasakojimą, kaip vienas vegetarų šeimoje augantis vaikas, paklaustas, ko norėtų Kalėdoms dovanų, atsakė, kad dešrytės.“
Taisyklė yra tokia, kad ne namuose gamintas maistas yra daug prastesnis, nes gamintojas, kad ir kokį maistą stengtųsi padaryti, jis negali būti toks, kad būtų iš karto suvalgomas. Turi jį pagaminti tokį, kad jis galiotų savaitę ar dar ilgiau, taigi kažką įdėti, taip paruošti, kad jis būtų ilgo galiojimo, kad žmogus visų pirma neapsinuodytų. Taigi toks maistas tampa nenatūralus, jis turi konservantų, dažiųjų, kvapiųjų medžiagų ir ko tik nori. Ir tos medžiagos, kad ir labai nedidelis jų kiekis gali daryti įtaką mūsų sveikatai. Atrodo, kad tų medžiagų yra maži kiekiai, diskutuojama, kiek jos kenkia ar nekenkia, bet lašas po lašo ir akmenį pratašo. Taigi jei pavartojai tokio produkto vieną kartą per metus – vienas dalykas, bet jei kasdien diena iš dienos dešimt metų – jau kitas. Taip pat reikėtų vengti vaisvandenių, limonadų, sulčių. Tai yra daug cukraus turintys produktai. Tad realiai idealiausia žmogui gerti paprastą vandenį.
Daug kritikos strėlių pastaruoju metu skrieja į miltinius, iš kviečių pagamintus produktus. Jo irgi reikėtų privengti?
Dabar kviečiai išties daugiau linksniuojami iš blogosios pusės, nes jie sukelia daug problemų. Viena iš jų – celiakija, ją sukelia kviečiai, rugiai, miežiai. Jei jų nevalgai, liga būna kontroliuojama. Ši liga Europoje gana dažna, serga vienas iš šimto, Lietuvoje gal mažiau atvejų turime. Bet dar viena problema su kviečiais yra kviečių netoleravimas ne dėl celiakijos, jis gali atsirasti dėl alergijos kviečiams, bet tai dažniausiai būna mažų, iki 3–5-erių metų vaikų bėda, po to dažniausiai išaugama.
Tačiau netoleravimas gali pasitaikyti ir vyresniame amžiuje, daug yra problemų su kviečiais, jų vartojimas gali sukelti refliukso ligą. Ypač miltiniai produktai skatina nutukimą. Tad labai dažnai, kai yra kokios virškinimo problemos, sakau, gal kol kas nevartokite kvietinių produktų, ypač miltinių, pabandyti kitas kruopas. Aišku, jei žmogus sveikas, gali vartoti.
Alergijų šiais laikais pilasi kaip iš gausybės rago. Yra atsakymas, kaip jų išvengti?
Niekas nežino, kodėl daugėja alergijų, kitų autoimuninių ligų. Yra galvojama, kad žarnyno mikrobiota, jos sudėties pokyčiai turi reikšmės. Taip pat manoma, kad tam turi įtakos per sterili aplinka, perteklinė higiena – galbūt mūsų imuninė sistema nėra treniruojama. Anksčiau ji buvo nukreipta kovoti su infekcijomis, dabar jų mažėja, tad ir sustabdo jos treniravimą.
Kaip jums kraštutinumai, kai tėvai eina iš proto, kad tik ko vaikas besveiko į burną neįsidėtų, linkstama į vegetarizmą ar net veganizmą? Imatės kaip „paprotinti“ tokius tėvelius?
Lazda visada turi du galus, gyvenimas nėra nei juodas, nei baltas, viskas yra kažkur per vidurį, tad ir bet kokie kraštutinumai yra blogai. Valgyti vien mėsą yra blogai, valgyti vien daržoves – taip pat, ypač kalbant apie vaikus. O kai bus visko po truputį, tada bus balansas. Kalbant apie perdėtą rūpinimąsi sveiku maistu, yra net naujas terminas – ortoreksija. Tai yra liguistas sveikos mitybos laikymasis. Taip, to reikia laikytis, bet kai vienintelis viso gyvenimo tikslas yra nueiti nusipirkti sveiko maisto ir niekas nebeįdomu, tai vėl kiek perdėta.
Dėl vaikams suaugusiųjų primetamo vegetarizmo vėlgi perlenkiama lazda. Viskas puiku, jei suaugęs žmogus gali būti vegetaras, bet negalima to nenatūraliai diegti vaikui, kai jis pats nori valgyti mėsą. Čia galima prisiminti pasakojimą, kaip vienas vegetarų šeimoje augantis vaikas, paklaustas, ko norėtų Kalėdoms dovanų, atsakė, kad dešrytės. Įsivaizduokite, ne mašinos, lėktuvo, o dešrytės. Tai baisu. Kita vertus, yra vaikų, kurie patys atsisako valgyti mėsą, tai tada ir nesiūlau jos brukti. Per prievartą kišti nieko nereikia, bet jei suaugusiam gerai, tai nereiškia, kad taip bus ir 5–6 metų vaikui.
Juo labiau jei norint pasiekti visavertę mitybą būnant vegetaru ar ypač veganu žmogus turi vartoti papildus – gerti B12 ar geležį, kad neišsivystytų mažakraujystė ar šių elementų stoka, tai koks čia natūralus maistas? Vadinasi, tai yra nenormali dieta, jei turi gerti chemines medžiagas tablečių ar kitu pavidalu.
Kokį patarimą dar duotumėte tėvams prasidedant naujiems mokslo metams?
Apskritai kartais juokingai atrodo tos varžybos, kai „matuojamasi“, kelių metų kuris vaikas pradėjo skaityti ir panašiai. Perdėtas dėmesys mokslo pasiekimams irgi nėra gerai. Man baisu, kai tėvai savo, kad vaikas neturi laisvo laiko – po mokyklos eina į anglų kalbą, kikboksą, plaukimą, po to – muzikos mokyklą. Tiek apkraunamas vaikas neturi vaikystės, tai vėl blogai. Nelankyti jokių būrelių negerai, bet eiti į visus kiek įmanoma – blogai. Vaikai pervargsta, o juk be galo svarbu užtikrinti ir gerą poilsį, miegą. Miegas yra pagrindinis vaistas.
Dėkoju už pokalbį.
